Niekada nardyti nebandžiusi lietuvė išvyko tyrinėti vandenyno ekosistemos Madagaskare

Ieva, žinau, kad nardymas niekada nebuvo tavo hobis, kaip sugalvojai išvykti į Madagaskarą tyrinėti vandenyno?

Vieną dieną mama atsiuntė nuorodą į puslapį, kuriame vandenynų apsaugos organizacija „Blue Ventures“ kvietė savanorius prisijungti prie ekspedicijos Madagaskare. Ekologija ir aplinkosauga domiuosi ne vienerius metus, be to, neseniai buvau baigusi viešbučių bei restoranų verslo vadybos studijas ir nebuvau apsisprendusi, ką daryti toliau, todėl nusprendžiau pabandyti. Sekmadienį užpildžiau anketą, parašiau laiškelį, kodėl man tai įdomu, o pirmadienį gavau atsakymą, kuriame organizacijos nariai dvejojo, ar spėsiu susiruošti. Taip, nardymas niekada nebuvo mano hobis, iš tikrųjų nardyti niekada nebuvau net bandžiusi. Ekspedicijos pradžia – lygiai po savaitės, o išskristi reikia penktadienį. Pasiruošti turėjau keturias dienas, per kurias kiekviena minutė buvo suskaičiuota.

Ką pasiruošti, įsigyti turėjai per tas dienas?

Pirmiausia – įrangą. Tokius dalykus kaip oro balionus, BCD liemenes ir reguliatorius parūpina organizacija, tačiau mažuosius, tokius kaip nardymo kostiumas, akiniai ir kt. turi įsigyti pats. Kalbant apie Lietuvą, nardymas ir taip nėra itin populiarus, o dar buvo pavasaris, ko gero, ir tai turėjo įtakos, jog pasirinkimas buvo labai mažas. Antra – draudimas, tai nėra tik sveikatos draudimas, kuris reikalingas bet kuriai kelionei, man reikėjo specialaus nardymo draudimo, kurį teikia vos kelios įmonės pasaulyje. Trečia – Madagaskare didelė rizika susirgti maliarija, liga, nuo kurios skiepų nėra, todėl reikėjo ieškoti kitų būdų apsisaugoti.

Kaip apsisaugoti nuo maliarijos?

Yra du pasirinkimai: antibiotikai, kuriuos vartoti reikėtų tris mėnesius (būnant ten ir mėnesį grįžus); Arba kitos tabletės, kurių veiksmingumas po trijų savaičių pradeda mažėti. Antibiotikų nenorėjau, todėl rinkausi tabletes. Kalbant apie mokslininkus, kurie į Madagaskarą vyksta ilgesniam laikui, tarkime, metams, nevartoja išvis nieko, nes tokiam ilgam laikui veiksmingų priemonių nėra. Prisipažinsiu, lėktuvo bilieto nepirkau iki ketvirtadienio vakaro – vis dar galvojau, o gal neverta, gal visas prekes grąžinti, gal verčiau niekur nevažiuoti.

Baigiantis ekspedicijai išėjau viena pasivaikščioti, o žmonės tiesiog šaukė, kad eina baltas žmogus, nori tave paliesti. Ne vienas turistas buvo nužudytas dėl trijų eurų. Trys eurai jiems labai dideli pinigai.

Minėjai, kad savanoriauti išvykai su „Blue Ventures“ organizacija. Kokią veiklą, tyrimus ji atlieka?

Pagrindinis organizacijos tikslas – holistinė vandenynų apsauga. Jie veikia trijose šalyse. Madagaskare vykdo mokslinius tyrimus (fiksuoja koralų blukimą, stebi žuvų masės kitimą rezervuaruose, atlieka akvakultūros tyrimus ir kt.), kuria mangroves, rūpinasi vietinių švietimu ir alternatyvių pajamų kūrimu. Madagaskaro kaimeliai įsikūrę prie jūros, pagrindinis būdas ten užsidirbti pinigų ir išlaikyti šeimą – žvejyba. Organizacija vietos gyventojams padeda gauti pajamų kitais būdais. Pavyzdžiui, jūros agurkų ir jūros dumblių veisimas – labai pelningi verslai (yra kinų bei prancūzų įmonių, kurios tai superka). Problema išlieka tokia, jog vietiniai visus uždirbtus pinigus vis tiek investuoja į valčių priežiūrą, geresnius tinklus. Norisi tiems žmonėms duoti ką nors kito, kad jie nustotų žvejoti, bet... situacija sudėtinga, nes Madagaskaras – viena skurdžiausių šalių, kurioje žvejyba – pagrindinė žmonių veikla ir pajamų šaltinis.

Kaip vietiniai Madagaskare leidžia dienas?

Ten turėjau galimybę kelis kartus pagyventi vietinių šeimose ir taip iš arti pamatyti, kaip atrodo jų dienos. Vyrai keliasi maždaug 6 ryte, išstumia valtį į vandenyną, 4–5 val. žvejoja, grįžta namo, o tada tiesiog sėdi ir žiūri į vandenyną. Žinau, kad labai sunku suprasti, atrodo, taip negali būti, bet iš tikrųjų jie ten daugiau nieko neveikia. Moterų rytas prasideda nuo aštuonkojų gaudymo, vėliau jos gamina valgyti, prižiūri vaikus ir pan.

Koks įspūdis susidarė, kai ten nuvykai? Kas labiausiai nustebino?

Neįsivaizdavau, kad bus taip beprotiškai skurdu. Daug laiko esu praleidusi Azijos šalyse, tad skurdas manęs, atrodė, nestebina. Vykdama į Madagaskarą tikėjausi ko nors panašaus, tačiau realybė čia buvo niūresnė nei maniau. Nusileidi didžiausiame šalies oro uoste, o ten medinės lūšnelės ir nieko daugiau. Be to, mes dažnai nesuprantame, kokia pavojinga ši šalis, vis dėlto tai Afrika. Andavadoaka (kaimelis, kuriame apsistojome) gyventojai žino, kodėl mes atvažiuojame, kad mūsų tikslai geri, nežiūri į mus kaip į priešus, bet jeigu esi mieste vienas, ypač, jei esi mergina ir dar šviesi, ten labai nesaugu. Jie tave mato kaip pinigus. Baigiantis ekspedicijai išėjau viena pasivaikščioti, o žmonės tiesiog šaukė, kad eina baltas žmogus, nori tave paliesti. Ne vienas turistas buvo nužudytas dėl trijų eurų. Trys eurai jiems labai dideli pinigai.

Kiek savanorių atvyko į Madagaskarą? Kur apsistojote?

Mūsų savanorių buvo aštuoni, tarp kurių buvo ir studentų, ir gydytojų, ir bankininkų. Jauniausiam devyniolika, vyriausiam – šešiasdešimt. Jis turėjo daugiausia patirties – virš penkių šimtų nėrimų. Andavadoakoje gyvena maždaug 2000-3000 žmonių. Kaimelyje nėra jokių kelių, viskas pastatyta tiesiog ant smėlio: trys vietiniai barai, kur romas pigesnis už vandenį. Yra kioskelių, kuriuose galima nusipirkti sausainių ar traškučių pakelį, tačiau jie taip padėti ten guli ne vienerius metus. Nuo ilgo stovėjimo ir klimato sąlygų jie sudrėkę, suminkštėję, praradę savo skonį, galiojimas dažniausiai taip pat pasibaigęs. Kaimelyje labai mažai vaisių ir daržovių. Mieste jų gausu, bet artimiausias miestas už daugybės kilometrų. Tam, kad jį pasiektum, dykuma reikėtų važiuoti apie 10 valandų. Pagrindinis maistas – žuvis, jūros gėrybės ir jautiena. Jaučiai vietiniams – pagrindinė transporto priemonė ir mėsa. Jaučiai – pagrindinė darbo jėga, jų kūnas – vien raumuo, todėl mėsa labai kieta. Jausmas toks, jog valgytum ne mėsą, bet plastiką. Gyvenome stovyklavietėje, kurioje patogumų buvo mažai. Šešias savaites gyvenome be gėlo vandens, duše – taip pat sūrus vanduo, tad praustis teko vandenyje, kuriame šampūnas net neputoja. Tualete taip pat buvo nejauku, bent keli ropinėjantys tarakonai ten – visiškai įprasta. Iš pradžių ištinka šokas, o vėliau supranti, kad jie tau nieko nepadarys ir pripranti.

Papasakok, kaip atlikdavote tyrimus?

Iš pradžių, kad galėtumėme pradėti tyrimus, turėjome pasiekti tam tikrą nardymo lygį. Atvykau be jokios patirties, o išvykau pasiekusi naro gelbėtojo kvalifikaciją. Nardymas – labai pavojingas sportas. Negali nerti daugiau nei du kartus per dieną, yra taisyklės, kaip nerti, kaip išnerti ir panašiai, tad iš pradžių viso to mokėmės. Taisyklės tikrai griežtos, taip buvo siekiama kuo maksimalesnės narų apsaugos. Buvome labai atokioje vietoje, tad jei būtų kas nors atsitikę, reikiamos pagalbos būtų reikėję laukti ne vieną valandą. Tyrinėjimai vyko maždaug 8–18 metrų gylyje, vienas nėrimas trukdavo ne ilgiau kaip 45 minutes. Visada nerdavome poromis, niekada po vieną. Pirmas tris savaites intensyviai mokėmės: viena grupelė mokėsi 190 žuvų rūšių, kita mokėsi atpažinti 120 organizmų, esančių vandenyno dugne: koralai, kriauklės, krevetės ir kt. Buvo ir egzaminai, kuriuos turėjome išlaikyti. Pirma egzamino dalis vyko sausumoje (iš 50 klausimų, leistina padaryti 4 klaidas), antra – vandenyne. Mokslininkas į ką nors parodo pirštu, o tu turi užrašyti, kas tai. Aš tyrinėjau vandenyno dugną: ištiesi 10 metrų juostą ir kas 20 cm žymi, ką matai po ta juosta.

Minėjai, kad nardyti nebuvai bandžiusi, kokie įspūdžiai?

Įspūdžio ir grožio neišeina nupasakoti. Kol pats nepamatai, negali suvokti. Ten kita planeta, harmoningas pasaulis, kuriame tu esi svečias, visiškai bejėgis ir mažas, bet moksliniai tyrimai nėra vien tik malonumas. Būna dienų, kai matomumas labai prastas, kai matai tik per ištiestą ranką, bet vis tiek nori atlikti tau paskirtą darbą. Ir panėrimų būna nesėkmingų, pavyzdžiui, vienai merginai trūko būgnelis, tada nardyti ji išvis negalėjo. Nardymo rizika visada išlieka, mes matydavome ir ryklių, ir rajų, ir pavojingų medūzų (tokių kaip portuguese, man-o-war), kurių čiuptuvai gali būti iki penkių metrų ilgio. Jeigu jie prisiliečia prie žmogaus, jis gali būti paralyžiuotas. Yra akmenžuvių, kurias sunku pastebėti, o jei ši įgelia, žmogus gali prarasti sąmonę. Pavojų ir rizikos daug, bet didžioji dalis vandenyno gyventojų – nepavojingi, jei jiems nieko nedarai ir vandenyne elgiesi kaip svečias.

Madagaskare praleidai šešias savaites: kartotum, darytum ką nors panašaus?

Ką nors panašaus tikrai darysiu. Vien buvimas tarp žmonių, kuriems rūpi tas pats, kaip ir tau, praplečia mąstymą ir žvilgsnį į pasaulį. Kai atsiduri po vandeniu, matai plastikinį maišelį, kuris ten atrodo kaip medūza, supranti, kad jį gali praryti jūros vėžlys ir tai pastarąjį pražudytų. Čia tas pats, kaip žmogus užsisakytų kepsnį, o jam atneštų nuodų tokiame pačiame pavidale. Manau, kad daugelis tiesiog nesupranta, kokią didžiulę įtaką vandenynams turi kasdienis vartojimas, nesupranta, kad net labai maži dalykai daro beprotiškai didelę įtaką ekosistemoms. Tam, kad situacija vandenynuose reikšmingai pasikeistų, užtektų minimalių pokyčių daugumos gyvenime. Suprantu, kad mums esant Lietuvoje, kai turime pasirinkimą ir galimybių, kalbėti apie ekologiją yra žymiai paprasčiau. Daug sunkiau galvoti apie gamtosaugą, kai neturi kuo pamaitinti savo šeimos. Ten, kur nėra švietimo, ten, kur didžiulis skurdas, daryti pokyčius labai sudėtinga.

Tačiau bent minimalius pokyčius galime daryti kiekvienas ir tai jau bus didelė nauda pasauliui. Pavyzdžiui, rinktis ne plastikinius, o medinius ausų krapštukus, parduotuvėje vieno ar dviejų obuolių nedėti į maišelį. Patirtis, įgyta savanorystės metu, paskatino sukurti „Instagram“ paskyrą „trashh_less“, kur dalinuosi informacija, pokyčiais, sprendimais, kuriuos pati priėmiau. Manau, kad viskas yra gerai, kai naudojama saikingai. Kita mano aistra – maistas. Ir čia siekiu to paties – etiško naudojimo. Taip jau sutapo, kad grįžusi iš Madagaskaro pradėjau dirbti įmonėje, kuri mažoms maisto ir gėrimų bendrovėms padeda, jog jų draugiškas žmogui bei aplinkai produktas išvystų masinės prekybos dienos šviesą ir taptų daugelio vartotojų kasdieniu pasirinkimu.