Aktorystės Monikai Bičiūnaitei negana. Jos nuolatinis palydovas – poreikis įgyti žinių ir gebėjimų, kurie leistų padėti kitiems jaustis gerai. „Manau, kad jau išvairavau iš kryžkelių ir manęs laukia labai įdomūs atradimai“, – sako ji ir priduria, kad atradinėti neskuba, nes tuo, kas šiuo metu vyksta, nori mėgautis kaip kalėdine dovana.
Mano lūkesčių fiasko
„Dalykai nutinka tuomet, kai nieko nelauki, neprojektuoji ateities. Jų būna ir blogų, ir gerų... Kaip visokių būna ir Kalėdų... Vaikystėje jų nepaprastai laukdavau ir labai ilgai tikėjau, kad Kalėdų Senelis yra. Tikėjimas žlugo, kai mano dėdei ir krikšto tėčiui Vladui Stauskui, kuris buvo etatinis mūsų šeimos Kalėdų Senelis, nukrito barzda ir ūsai. Atsimenu tą įvykį kaip didelę dramą, lūkesčių fiasko.“
Vidinis mažos mergaitės grūdas niekur neišnyko
„Kai rinkau nuotraukas „Laimei“, galvojau, koks fainas vaikas buvau! O mama gražiai pasakė: „Tavo akyse – rūpestis.“ Tikrai – kažkoks rūpestis, ilgesys... Žiūriu į aną Moniką ir atpažįstu joje daug dabartinės Monikos... Vidinis mažos mergaitės grūdas niekur neišnyko, tik transformavosi į tam tikras savybes, talentus, išsipildymus...
Tas mažas vaikas man nevadovauja, bet jis tebėra, ir aš jaučiu jam meilę, su juo draugauju. Dabar Vilniaus universitete studijuoju dramos terapijos magistrantūroje; mes klausome daug psichologijos paskaitų ir neišvengiamai grįžtame prie vaikystės patirčių. Žmogui, atsidūrusiam aklavietėje, verta savęs paklausti, kuo kažkada norėjo būti. Tas prisiminimas gali tapti kodu, atveriančiu kelią į savirealizaciją.
Net sulaukus brandaus amžiaus tas vaikystės prisiminimas gali suteikti šansą! Kad ir kokie brandūs manytume esantys, vis tiek išliekame maži vaikai, tik suaugę turime daug daugiau kaukių. Suaugame, bet kaip ir vaikui mums skauda, mes liūdime, verkiame, tik neleidžiame sau atvirai rodyti jausmų. Visi gyvenimo kodai – vaikystėje. Klausimas, kaip sugebi su vidiniu vaiku draugauti, kaip su juo ėjai pirmyn... Kuo artimesnis esi savo vidiniam vaikui, tuo ilgiau išsaugai sielos jaunystę. Tik veidelis keičiasi.“
Močiutė šiurpdavo mane tokią matydama
„Mama ir tėtis buvo labai jauni, studijavo menus, kai aš gimiau. Savo vienturte jie turbūt labai pasitikėjo, nes augdama turėjau daug laisvės. Kiti žmonės skundžiasi, kad vaikystėje jautėsi suvaržyti, o aš šiandien galvoju, kad daugiau taisyklių man būtų buvę į naudą.
Paauglystėje pankavau. Suplyšę džinsai ir sportbačiai, mano pačios iš neįprastų siūlų megzti drabužiai kaip maišai... Močiutė Monika Bičiūnienė šiurpdavo mane tokią matydama. Ji, kai ruošdavosi į turgų, apsiaudavo batus su kablukais, užsidėdavo skrybėlaitę, prisisegdavo broškę, pasikvepindavo ir pasidažydavo lūpas... O anūkė – pankė!
Pamenu, kai mes susitikome autobusų stotelėje, nes turėjau padėti jai turguje apsipirkti. Močiutė pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Aš tavęs nepažįstu!“ Įlipo į autobusą, nuėjo į priekį ir labai aiškiai leido suprasti, kad nedrįsčiau prie jos prisiartinti. Vėliau atskaitė moralą, kad jos anūkė ir apskritai mergaitė negali atrodyti taip baisiai. Kai dėl sveikatos tekdavo važiuoti į ligoninę, močiutei svarbiausia buvo pasiimti kvepalus, kuriuos meiliai vadindavo kvepaliukais. Iš kur tokie moters, daug metų gyvenusios labai paprastą gyvenimą, poreikiai?..
Kita močiutė, mamos mama Marija Stauskienė, buvo nepaprastai švari ir pedantiška. Kai galvoju, kokių pavyzdžių turėjau augdama, prisimenu jų moteriškumą, tvarkingumą... Iki šiol kaip brangakmenius saugau abiejų jau išėjusių močiučių, mano sielos dalių, seges. Jos mane šildo.“