„Aš visada sakau: jeigu tavęs nemato, jeigu tu nesvarbi, tai apsigraibyk – gal numirei? Visos mes, moterys, norime, kad mus pastebėtų, pagirtų...“ – juokdamasi pokalbį pradeda politikė, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė Nijolė Jagelavičienė (54). Ryški ryškios dukters – TV laidų vedėjos, kostiumų dailininkės Agnės Jagelavičiūtės – mama.
Jūsų pasirodymas šiųmečiame Vienos pokylyje sulaukė galybės komentarų: ar padoru yra toooookios iškirptės?..
Aš buvau Vienos pokylio globėja. Pagalvojau, kad pagal mano amžių ir stotą tokia suknelė visai dera. Gal kam ir atrodė, kad per daug atvira, betgi toks renginys buvo. „Stora... baisi...“ – čia jau komentatorių ligonių replikos. Man net ne pikta, tik gaila jų. Aš žinau, kaip viskas buvo, ko siekiau ir kas iš to išėjo. Jeigu man reikės kieno nors nuomonės, aš žinau, kieno jos pasiklausti. Agnė, kurios nuomonė man svarbi, pasakė: „Mama, atrodai gerai“, – vadinasi, galiu būti rami.
Jeigu gavau savo svarbiausio žmogaus įvertinimą, ko man daugiau norėti? Aš laikausi savo figūros ir amžiaus taisyklių, žiūriu, kad drabužis ar daiktas man tiktų, kad neatrodyčiau neskoningai ir juokingai. Ir jeigu aš save iš visų pusių apsižiūrėjau ir nusprendžiau, kad atrodau gerai, vadinasi, drąsiai galiu eiti į gatvę.
Beje, dėl tos pokylio suknelės... Keista, kad kai kurie fotografai lyg specialiai ieškojo blogesnio rakurso. Bet gyvenime yra ir svarbesnių dalykų...
O į dukters – kostiumų dailininkės – kritiką įsiklausote?
„Nu, mama, kaip tu čia atrodai? Visada sakau, kad mano mama – pati gražiausia. O tu...“ – kartais pakritikuoja. Arba: „Eik atostogų, nes labai pikta pasidarei.“ Ir tikrai pagalvoju: ko aš čia dabar... Dėl jos ir dėl savęs negaliu apsileisti: pasidažau, aukštakulnius apsiaunu, net pasitikėjimo tada daugiau atsiranda. Aišku, ir dietų kartais pasilaikau...
Oi, negi ir jūs laikotės?
Manote, ne! Tai negi aš kitoniška? Ir Agnė mane paauklėja: „Mama, numetam numetam... tada kokį naują drabužėlį tau nupirksime...“ Ir kikename abi kaip paauglės. Bet dabar ant dietos nesėdžiu: nusipirkau treniruoklį, kokio jau seniai norėjau. Pirmas dienas vos nepersistengiau jį bemindama. Bet matau: jeigu prisiverti penkiolika minučių ryte ir vakare (kad ir žinias žiūrėdama) paminti, labai sveika.
Iš kur jūs tokia drąsi ir užtikrinta?
Vilniuje gyvenu dar tik devinti metai. Esu iš Jonavos. Kai vyras gavo paskyrimą į Kauną, Agnei buvo treji. Kaune pragyvenome lygiai dvidešimt metų. O kai Agnė išvažiavo mokytis į Vilnių, ėmė primygtinai mane spirti: „Mama, važiuok į Vilnių greičiau.“ O aš Kaune buvau valdininkė: dirbau Kauno miesto savivaldybėje projektų vadove, paskui Ekonomikos skyriaus vedėja. Rimtos pareigos, savas pažinčių ratas. Man tada buvo keturiasdešimt penkeri. Kaip ir per rimtas amžius kardinaliai keisti gyvenimą...
Galėjote sakyti: „Ai, kur aš važiuosiu... mano gyvenimas jau čia susiklostęs...“
Maždaug dvejus metus tai ir kartojau. Kol Agnė nepradėjo elgtis drastiškai: „Mama, dar tu tame Kaune? Kai apsigalvosi, skambink.“ Ir deda ragelį. Be to, tuo metu baigėsi ir mano darbo Kauno miesto savivaldybėje sutartis. Pasitaikė toks gyvenimo tarpsnis, kai vis tiek būtų reikėję ką nors naujo pradėti. Per du mėnesius viską išsipardaviau ir, kaip šiandien atsimenu, rugsėjo trečią dieną su viena mašinyte, į kurią buvo sudėti būtiniausi daiktai, persikrausčiau į Vilnių.
Kaip sekėsi pradėti gyvenimą iš naujo?
Pirmus kelis mėnesius klausiau savęs: ką aš padariau ir ką aš čia veiksiu? Bet grįžti vis tiek nebuvo kur.
Užtat dabar drąsiai galiu pasakyti: gerai, kad ryžausi. Negaliu sakyti, kad reikėjo anksčiau. Turbūt žmogus visada viską daro tada, kai pribręsta, kai tikrai reikia. Kadangi daug metų ir Kaune dirbau politikoje, tą patirtį atsivežiau į Vilnių. Čia prasidėjo mano naujas gyvenimo etapas. Ir manau, kad jis – dar ne paskutinis.
Aš ne iš tų, kurios sėdi ir ištisai dejuoja. Viskas priklauso nuo tavęs, nes tavo mintys sukuria ir pozityvą, ir negatyvą. Jeigu manai, kad gyveni blogai, nesistebėk, kad taip ir yra. Atvirai pasakius, aš neturiu laiko niurzgėti. Turiu begalę darbų ir įsipareigojimų: esu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, esu Kultūros, švietimo ir sporto komiteto narė. Savo darbą tikrai išmanau. Juokauju, kad Lietuvoje esu baigusi viską, kas susiję su kultūra: ir Vilniaus kultūros mokyklą, ir Klaipėdos konservatorijoje klubininkystę.
Dvidešimt metų buvau didesnių ar mažesnių kultūros namų direktore. Pavyzdžiui, Kaune buvau vieno iš didžiausių Lietuvoje gamybinio susivienijimo „Banga“, kuris gamino televizorius „Šilelis“, kultūros namų direktorė. Mano rūpestis buvo penkių tūkstančių kvadratinių metrų pastatas ir kultūros renginių bei švenčių organizavimas tūkstančiams susivienijimo darbuotojų, Kauno miesto gyventojų.
Savo vietoje jaučiuosi dar ir dėl to, kad mano charakteris toks: negaliu tylomis praeiti ir „nepastebėti“ kokių nors negerovių. Kaip dabar prisimenu, nusipirkau butą, atsikrausčiau, ir Agnė įspėjo: „Mama, tik tu nepradėk visų tų laiptinių, vartų, durų tvarkyti...“ „Gerai gerai, pasakei ir šventa“, – pažadėjau. Vienas mėnuo, antras, trečias... Pusę metų išturėjau! Galiausiai susipažinau su kaimynais, tuoj mes išdažėme laiptinę, pakeitėme duris, įstatėme šlagbaumus... Matyt, kitaip negaliu. Pamenu, susirinkome Kalėdų švęsti, dauguma žmonių tame name – vyresnio amžiaus. „Įsivaizduoji, Nijole, trisdešimt metų mes čia gyvenome, išskyrus „labas“ ir „viso gero“, daugiau nieko nesam vieni kitiems pasakę. O dabar – Kalėdas kartu švenčiame...“ – stebėjosi viena kaimynė.
Jūsų kartos moterys įpratusios, kad tokiems dalykams kaip remontai, durų statymas ir automobilių taisymas vadovauja vyras...
O aš be vyro gyvenu devyniolika metų. Todėl visko ir išmokau pati. Kai Agnės tėtis mirė, jai buvo trylika, man – trisdešimt penkeri. Tiesiog neturėjau pasirinkimo: bandžiau Agnei atstoti ir tėtį, ir mamą, nes prasidėjo pats sudėtingiausias jos amžiaus – paauglystė. Ir buityje visko reikėjo išmokti: mašiną pasiremontuoti, butą prižiūrėti, pasirūpinti, kad būtų ką valgyti.
Aš turėjau labai gerą, tvarkingą, darbštų vyrą, Agnė – puikų tėtį. Žinote, jis gyveno dėl mūsų su Agne. Visada žinojau: kad ir kas atsitiktų, parėjusi namo rasiu žmogų, kuris padarys viską, kad mums būtų geriau. Ir Agnę mes auklėjome taip: „Sunkiausia bet kokią problemą atnešti iki namų. Bet reikia susikaupti ir atsinešti, o namuose jau yra tie žmonės, kurie padės ją išspręsti.“
Vyro mirtis buvo labai netikėta, drastiška... nelaimingas atsitikimas... jam buvo vos trisdešimt septyneri... Net praėjus tiek metų, aš tą įvykį esu padėjusi tolimiausioje širdies kertelėje ir stengiuosi netraukti paviršiun, nes vis dar skauda.
Kai viena likote auklėti Agnės, ką stengėtės jai įskiepyti: būti stipriai ar lanksčiai, tokiai, kuri lengviau prisitaikytų prie vyro?
Pirmiausia mokiau, kaip svarbu viską pasiekti savo jėgomis, kad niekas paskui neprikaišiotų ir nereikalautų grąžinti skolų. Ji – mano vienintelis ir pats nuostabiausias žmogus. Mes esame draugės nuo tos akimirkos, kai aš supratau, kad ją nešioju. Aišku, kaip mama su dukra, mes galime ir apsipykti, ir mūsų nuomonės gali išsiskirti, ir ji mane iš kantrybės, būna, išveda... „Palauk, dabar aš tau ne draugė. Dabar aš tau mama“, – bandau būti griežta. „Na, ir būk mama. Tada visai nieko nesužinosi“, – atkerta.
Kiekviena jūsų dukters gyvenimo kryžkelė ar įvykis tuoj atsiranda spaudos puslapiuose: vedybos skyrybos, draugystės, išsiskyrimai... Kada labiausiai dėl jos išgyvenote?
Kai susilaužė raktikaulį. Smulkutė, mažutė, tie kauleliai išsišokę, varžtais susukti... Man silpna darosi vien prisiminus. O visa kita – jos gyvenimas: kaip pasiklos, taip išmiegos. Aišku, kiekvienai mamai norisi, kad vaikas nedarytų klaidų. Bet mamos juk galvoja apie tas klaidas, kurių yra dariusios pačios. Tačiau tarp mamos ir vaiko juk yra mažiausiai dvidešimt metų skirtumas. Dabartinis laikas Agnei diktuoja visiškai kitas normas ir kitą požiūrį į gyvenimą. Mano karta gyveno pagal sąvoką: „Ką žmonės pasakys? Kaip čia atrodys...“ O ji gali turėti savo nuomonę, stilių ir gyvenimo būdą.
Žinau viena – kad esu jai reikalinga: kai jai sunku, ji atlekia pas mane, užsimauname vilnones kojines ir sukrintame į lovą, atsikemšame butelį vyno ir išsikalbame apie viską. Ir kai man buvo sunku vos atvažiavus į Vilnių, kai jaučiausi pasimetusi ir kone puolusi į depresiją, būtent Agnė užmovė vilnones kojines ir padėjo susidėlioti viską savo galvoje ir gyvenime.
O pradėti ją auklėti, mokyti... Neleidžiu sau kalbėti bet ko ir tuščiai patarinėti, nes galiu smarkiai klysti ir dar labiau jai pakenkti. Tarkime, jeigu du žmonės negali ko nors išsiaiškinti, tai kaip gali trečias iš šalies primesti savo nuomonę? Ir teisti ar smerkti jos negaliu: jeigu ji ką nors padarė blogai, vadinasi, aš praleidau kokį nors svarbų momentą, ne taip auklėjau, ne tokį pavyzdį rodžiau. Ji gi – mano kūrinys.
Kūrinys kuris jus atvedė į viešumą: jus taip įprasta matyti renginiuose dviese, kad net klausimo nebekyla, kodėl pramogų pasaulio įžymybė į juos vedasi savo mamą.
Tiesiog nuo pat pradžių ji mane kviesdavo eiti kartu, o aš neatsisakydavau. Taip įpratau, kad man dabar net nekyla klausimo, kad ji galėtų manęs nepasiimti. Nebent pati noriu vakarą praleisti ramiai: namuose ant sofutės.
Mes turime tik viena kitą. Mūsų šeima labai maža. Buvome trys moterų kartos: mama, duktė ir anūkė. O neseniai mano mamos neliko. Aš neturiu nei brolio, nei sesers, ir Agnė neturi. Mes su ja esame tik dviese. Labai gera, kad ji atsikraustė gyventi netoli, kone per gatvę.
Kotletų prikepusi lekiate pas ją?
Tai, galvojate, ne (juokiasi)!.. Arba Agnė man skambina: „Mama, savaitgalis... gal kokių cepelinų?“ Tokius kaimiškus patiekalus paprastai darau aš. O jau kaip Agnė gaminti moka! Ne maistas, o meno kūriniai.
Kodėl našle likusi tokia jauna daugiau taip ir neištekėjote?
Iš pradžių neturėjau laiko: reikėjo dukrą suvaldyti. Kai ji išvažiavo mokytis į Vilnių, lyg jau ir galėjau savo gyvenimu užsiimti, bet tada įšokau į politiką. Ir tas mano „tuoj tuoj“ tęsiasi iki šiol. Bet neprarandu vilties, kad mano gyvenimo žmogus dar kažkur yra...
Į pasimatymus sau leidžiate nueiti?
Žinokite, kartais nueidavau! Bet grįždavau namo: „Ne, ko gero, vėl nepataikiau...“ Ir kuo labiau sensti, tuo labiau norisi gero, patikimo žmogaus šalia. Ir tuo aiškiau žinai, kokio nenori, kokio vyro tau tiesiog nereikia, nes nesugebėsi susimažinti, prisitaikyti... Aš save per daug gerbiu, kad tuščiai ir lengvai bet kam dalyčiau.
Blogiausia, kad bendraamžiams vyrams mano amžiaus moteris – kone mirusi. Jie gi žiūri į jaunesnes. Tačiau tokiems aš drąsiai pasakau: „Kaip tu nesuvoki, kad jaunesnei esi jau keturis kartus miręs...“ „Na, ir kaip su tokia moterimi gali bendrauti!“ – užsigauna ir jaučiu, kad manęs šiek tiek privengia. Tiek metų pragyvenusi viena aš žinau, kad daug dalykų galiu nuveikti pati ir man sudėtinga būtų nepasakyti savo nuomonės. Nedaug yra vyrų, kurie mėgsta stiprias moteris. O man svarbiausia gyvenime saugumas, pagarba ir pasitikėjimas. Tikrai dar tikiuosi sutikti vyrą, kuriam norėčiau būti reikalinga ir svarbi, kuriuo galėčiau pasitikėti ir su kuriuo jausčiausi saugiai.
O kavos į lovą nepasiilgstate?
Po vyro mirties šitiek metų nė vienos dienos negyvenau su jokiu vyru... Todėl nušlepsiu ramiai sau ryte į virtuvę ir pasidarau tos kavos... Vėlgi viskas priklauso nuo požiūrio: gali gulėti lovoje ir galvoti, kokia esi nelaiminga, nes niekas kavos neatneša. O gali pabusti smagiai: „O, einu kavos pasidaryti, skanios turiu.“ Reikia išmokti kiekvieną tarpsnį gyventi įdomiai, išnaudojant visas galimybes. Tik, aišku, išmintingai, kitaip privalėsi pasiaiškinti Juodajai ir Baltajai Nijolėms, kurios lauks tavęs tyliuose tuščiuose namuose.