Kaip dabar žiūrite į metus?
Nesureikšminu – kiek bus duota, tiek paimsiu ir padėkosiu. Aš jau ir dabar begaliniai dėkoju: tiek gražių metų turėta, tiek įvykių ir nuotykių patirta. Kasdien dėkoju gyvenimui.
Dabar dar toks aktyvumo laikas, kai nėr kada net sustoti ir permąstyti, kas praeita. Kartais atrodo: gal tikrai reikia į pasą pasižiūrėti? Kai sako, kad trisdešimties metų moteris – jau nurašyta, kad keturiasdešimties susirasti darbą ir meilę – nebesvajok, siūlau pažiūrėti į mane. Tokio amžiaus prasidėjo gražiausias mano laikas!
Žurnalo „Legendos“ numeris:
https://zmones.15min.lt/zurnalas/legendos/66
Esate tikra, kieta žemaitė?
Pati tikriausia, iš pačios Žemaitijos sostinės – Telšių. Iš nepaprastai gražaus miesto ant septynių kalvų. Ne be reikalo sakoma, kad žemaitis yra kietas, užsispyręs, kartais už tą užsispyrimą ir avinu pavadinamas. O žinant, kad aš dar ir po Avino ženklu gimusi, tai esu dvigubai raguota.
Šeima, kurioje gimiau ir augau, buvo labai darni, bet tikrai ne saldi. Namuose neskambėjo: „Oi, tu mūsų gražuole, Nijolyte...“ Nei vaikystėje, nei paauglystėje negirdėjau tokių žodžių. Tiesiog toks auklėjimas, kad nereikia tų seilėjimųsi, saldumų ir minkštumų. Tėtis mane vadino „cepelinu“, „mužikėliu“, „bubiu“ – vat, Žemaitijoje įprasta taip šilumą ir meilę išreikšti. Ir iš tiesų su kokia meile sakydavo: „Tu mano mužikėli...“ Nes aš vaikščiodavau su tėčio batais – normalūs man spausdavo, trindavo; apsimovusi brolio kelnes futbolo kamuolį spardžiau.
Atvažiavau apsikarsčiusi, kuo tik galėjau: turėjau gitarą, akordeoną, pjūklą dėžėje ir dar didelį lagaminą, prikrautą uogienių ir lašinių, nes šventai tikėjau, kad įstosiu.
Iki paauglystės atrodžiau tokia susmukusi, paskui jau iš užuolaidų pradėjau siūtis sukneles arba perdarinėdavau mamos drabužius. Tėvai buvo tiesiog tobula, be galo daininga pora: mama – sopranas, tėtis – bosas, jų duetas skambėjo nuostabiai. Jie nuolat repetuodavo namuose, turėjo paruošę repertuarą, mokėjo begalę lietuviškų, žemaitiškų, net latviškų ir estiškų dainų. Giminės šventėse jie buvo pagrindiniai svečiai. Vos prasidėdavo balius, visi plojimais prašydavo: „Leonai, Valyte, padainuokite!“ O kasdieniniame gyvenime mama dirbo kadrų skyriaus inspektore, tėtis – sandėlio vedėju.
Pirmąją vaidybos mokyklą išėjau žiūrėdama į savo tėtį. Užgavėnių metu apsivelka išverstus kailinius, pasiima akordeoną ir mane iš paskos su akordeonu tįsia, nes išmokė groti. Ir mes tampydami akordeonus traukiame per giminę ir kaimynus kelti linksmybių. Matydavau, kaip tėtį nuolat įkalbinėja eiti piršliu, nes per visus Telšius iš lūpų į lūpas sklido žinia, kad jis gerai piršliauja. Dažnai tose vestuvėse ir aš atsidurdavau, jei nebūdavo kur manęs palikti. Pirmą vakarą – smagu, o kitą rytą kiekvieną kartą baisiausią stresą išgyvendavau, kai svečiai pradėdavo vaikytis mano tėtį ir kaip piršlį melagį norėdavo pakarti. Staugdavau: „Čia mano tėtušėlis! Nekarkite jo!“ Net prašydavausi į tas vestuves, nes maniau: jeigu ne aš, tėtį tikrai pakars...
Dabar galvoju, kiek smagių prisiminimų nešiojuosi būtent iš vaikystės. Būdavo, nutariam kieme padaryti čiuožyklą, ir visi kaimynai iš aplinkinių namų ima kibirais nešti vandenį ir pilti mūsų kieme, nes turėjome erdvią aikštelę. Man dabar tie vaizdai prisiminimuose lyg kokio filmo kadrai sukasi... Paskui visi susirenka čiuožti, stumdosi, vietos nedaug, bet kaip smagu! O sulaukę vėlyvos nakties mudu su tėtušėliu eidavome į čiuožyklą dviese. Koks malonumas buvo, kai pirmą kartą gavau brolio pačiūžas: tegu keliskart per didelės, bet tikros!
Jūs ne viena šeimoje augote?
Taip, turėjau brolį. Septyneriais metais vyresnį. Aštuoniolikos išėjo į sovietinę armiją ir buvo išsiųstas tarnauti prie raketų. Netrukus gavo radiacinių spindulių... Jį pargabeno namo numirti. Mama per vieną naktį pražilo.
Žiūrėdama į tėtį, turbūt nuo vaikystės svajojote būti aktorė?
Kad būsiu artistė, pasakiau dar darželyje. Ir niekas tuo net neabejojo. Net jei mane vidurnaktį pakelia, su naktiniais marškiniais pastato ant taburetės, pradedu dainuoti arba deklamuoti eilėraščius. Nei verkšlenau, nei pykau, kad prižadino, – jaučiausi tikra artistė, nes man ploja. Būdavo, uždainuoji, tėtis išsitraukia lūpinę armonikėlę, kuris kitas svečias – šukas: tada daug kas su šukomis grojo, uždėdavo folijos gabaliuką ir muzikuodavo. Visas orkestras susidarydavo. Ir po šitokio koncerto gaudavau apdovanojimą – duonos riekę, pamirkytą vandeny ir apibarstytą cukrumi. Bečiulpdama tą saldžią duonelę eidavau toliau miegoti. „Bus artistė!“ – šaukdavo pavymui svečiai. Ir man tie žodžiai ausyse skambėjo iki pat mokyklos baigimo.
Tądien, kai anksti ryte turėjau sėsti į traukinį ir važiuoti į stojamuosius konservatorijoje, nusukau tėvams laikrodį, kad suskambėtų vėliau. Nenorėjau, kad mane lydėtų į stotį. O pati per visą naktį iš juodo kalkinio popieriaus karpiau pėdutes. Mūsų lubos buvo beveik keturių metrų aukščio. Ant didžiulio stalo kažkaip užkėliau antrą stalą, dar kažką pastačiau, kad pasiekčiau tas lubas. Kambario centre kabojo šviestuvas ir aš aplink jį keliomis eilėmis išlipdžiau tas juodas pėdutes – tarsi kas apibėgo. Tada pėdutės nuveda link kambario durų, pro jas – į ilgą ilgą koridorių iki lauko durų... Ir išbėga. Tėvai atsikėlė, kai aš jau dardėjau traukinyje. Jiems tos pėdos ant lubų tokį įspūdį padarė, kad paskui ilgai juokdamiesi prisimindavo: velniūkštis iš namų pabėgo. Buvau pilna pasiutimo.
Į tuometinę konservatoriją Vilniuje išvykau su... pjūklu dėžėje. Norėjau nustebinti. Viename filme mačiau, kaip aktorė Marlene Dietrich groja pjūklu. Tik, aišku, nežinojau, kad turi būti muzikinis, o aš nustvėriau tėčio malkoms pjauti, jis man sukalė dėžę... Konservatorijoje šviesaus atminimo profesorė Irena Vaišytė pamatė mane su ta dėže ir klausia, ar kankles atsivežiau. „Ne, – sakau, – pjūklą. Atvažiavau į konservatoriją, kad išmokytumėte pjūklu groti.“ Aišku, visi pasijuokė, o man tokia gėda... Iš tikrųjų tai atvažiavau apsikarsčiusi, kuo tik galėjau: turėjau gitarą, akordeoną, pjūklą dėžėje ir dar didelį lagaminą, prikrautą uogienių ir lašinių, nes šventai tikėjau, kad įstosiu. Visą tą mantą nuo geležinkelio stoties iki konservatorijos vis kas nors padėdavo po kelis metrus panešti, nes viena pati nepakėliau.
Aš taip atsipalaidavau ir persilaužiau, kad visi pradėjo sakyti: „Viskas. Turim. Bus iš jos aktorė.“
Bet man atrodė, kad reikia labai pasiruošti vykstant į konservatoriją, viską visiems atvejams turėti. Lagamine dar buvo iš draugės pasiskolinti aukštakulniai, su kuriais vaikščioti nemokėjau, ir „miniakas“ – trumputėlis sijonas, kuris man vos nesugadino stojamųjų. Pamatę taip apsirėdžiusią, iš manęs cirką darė – liepė baletą šokti. Aš ir taip kaip žagrė atrodžiau, o dar su aukštakulniais ir „miniaku“... Mokykloje mane išvis Meškiarkočiu pravardžiavo. Buvau kampuota, nelanksti, trumputėliu sijonu, o dar tas mano supratimas... Ant kaklo turėjau pasikabinusi baisinio dydžio kryžių...
Gaila, neturėjau vedlio, žmogaus, kuris patartų, ko reikia ir ko ne. Kartais tas persistengimas ir noras būti į ką nors panašiai duodavo atvirkštinį efektą. Tokį didelį, kad vos per plauką patekau į konservatoriją.
Kaip tai?
Konkursas buvo be galo didelis: merginų – trisdešimt dvi į vieną vietą. Visi šansai man, keistuolei iš Telšių miestelio, nepakliūti. Pirmiausia todėl, kad viską pervaidinau. Man atrodė, jeigu jau skaitai eilėraštį, tai su padrebinimais ir rankų mostais! Juk visiems turi likti įspūdis! Norėjosi būti panašiai į Marlene Dietrich: bandžiau net rūkyti, kad atrodyčiau kaip ji, vos neuždusau, nes iš laikraščio susisukau tūtelę ir prikimšau darže parovusi piktžolių... Telšiuose visus filmus žiūrėdavau, mat buvau kino naujienų platintoja – vaikščiodavau po centrą apsikarsčiusi kino afišomis ir rėkdavau – kviesdavau žmones į kiną. Už tai gaudavau bilietų.
Panašiai įsitaisiau ir žiūrėti spektaklių Telšių kultūros namuose. Priduodavau butelius, susitaupydavau rublį ir tą pinigą įkišdavau į kišenę kontrolierei prie durų – mane įleisdavo į salę. Stovėti, aišku, ant vienos kojos tekdavo, nes salė sausakimša. Ten tokių stovinčių palei sieną atsirasdavo dar kelios dešimtys. Kaip gandrai stypsodavome ant vienos kojos, nes dviem vietos nebūdavo. Laukdavome pamatyti Eugeniją Pleškytę, Rūtą Staliliūnaitę... Pribėgti ir kelis žingsnius paėjėti šalia – atrodydavo, didžiausia laimė.
Išėjau, praverkiau visą naktį. Bet supratau, kad negaliu leistis žeminama. Esu disciplinuota – negi nesugalvosiu, kaip save kūrybiškai išreikšti?
Per stojamuosius manęs kategoriškai nenorėjo priimti kalbos dėstytoja Stefa Nosevičiūtė. Liepė pasakyti savo pavardę. Narmontaitė – kirčiuoju „i“. „Atsiminkite visam amžiui: Narmontaitė reikia tarti kaip mergaitė – „a“ dešininis kirtis“, – net pakėlė balsą. „Aš gi taip ir sakau: Narmontaitė“, – pakartoju ir vėl net nejausdama kirčiuoju „i“. „Matote, ji net savo pavardės ištarti negali! Tai ką su ja darysime?!“ – putojosi. Man paskui papasakojo, ką ji kalbėjo po mano egzaminavimo: kad šitokios užkietėjusios žemaitės konservatorija dar nėra turėjusi. „Jos aš niekada neišmokysiu!“ – paskelbė verdiktą.
Laimė, kad kurso vadovė profesorė Irena Vaišytė kartą mane matė žiūrovų salėje. Dar moksleivė buvau. Ji tuo metu turėjo talentingąjį kursą su Olegu Ditkovskiu, Sauliumi Bareikiu, Virginija Kochanskyte... Rodyti savo diplominio spektaklio „Vaikų dienos“ jie atvažiavo į Telšių 5-ąją vidurinę mokyklą. Buvo suorganizuoti savanoriai, kurie vaišintų artistus cepelinais, padėtų, ką reikia, paneštų. Aišku, aš pirma įsirašiau į savanorius, bet visą laiką praleidau pro durų plyšį stebėdama, kaip aktoriai salėje repetuoja. Klausiausi, kokias pastabas Vaišytė jiems sako. Kai prasidėjo spektaklis, susirinko pilnutėlė mokyklos salė. Pirmoje eilėje prie praėjimo sėdėjo Vaišytė.
Už praėjimo – iškart aš. Trumputė uniforma, taškuota apykaklaitė (beje, draudžiama tuo metu), palaidi ilgi tamsūs plau
kai – tokia laukinė. Vaišytės žvilgsnis už manęs tada užkliuvo. Matė, kaip godžiai akimis gėriau spektaklį, kokia užburta sėdėjau. Ir kai jau stojau, mane prisiminė. Po stojamųjų į konservatoriją man paskui perdavė profesorės žodžius: „Šita mergaitė labai tikra. Bet tą jos tikrumą turėsime atrasti. Ji apaugusi štampais ir yra neteisingame kelyje.“ Būtent Irena Vaišytė mane atstovėjo: „Aš jos imuosi.“ Tačiau tik ketvirtame kurse galėjo pasakyti: „Mes tave atkovojome.“
Tik ketvirtame kurse? Kaip jums sekėsi studijuoti?
Iš pradžių visai nesisekė. Kiek priverkusi esu... Nei tiek skaičiusi buvau, kiek kursiokai, nei gerai pasiruošusi, ir tiek daug ko nesupratau, bet dirbau kaip beprotė. Iš nuovargio man tekėdavo kraujas iš nosies. Kartą per egzaminą jis taip nesustabdomai ėmė bėgti, kad nežinojau, ką daryti: pamatys, kad aš silpna, išmes iš konservatorijos! Žinojau, kad yra teatriniai klijai, kuriais klijuodavo ūsus ir plaukus artistams, – visą šnervės vidų ištepiau tais klijais, kad kraujas nepratekėtų. Vaidinu ir vis kartkartėm sriūbteliu. „Kokia keista tavo maniera – vis traukai nosį...“ – kažkas burbtelėjo.
Jeigu būčiau bent akimirką suabejojusi, kad aktorystė – ne mano kelias, tikrai nebūčiau ištvėrusi tų trejų sudėtingų metų. Labai ilgai gaudavau vien pastabas, nuolat girdėjau: „Ar tai tik nebus tavo paskutinis egzaminas?“ Niekaip negalėjau tų prisižiūrėtų dalykų iš savęs išgyvendinti. Man sakydavo: „Nemaskatuok tom savo rankom kaip malūnais! Ar gali jas tiesiog už nugaros laikyti?“ O aš iš nervų net tekstą užmiršdavau: repeticijų metu viskas gerai, o per koncertą, spektaklį tarsi užblokuodavo atmintį. Beprotiškai daug turėjau su savimi dirbti. Gink Dieve, nenorėčiau grįžti į studijų laikotarpį! Man buvo labai labai sunku.
Lengvumas atėjo tik ketvirtame kurse. Ir dėl labai keistų aplinkybių. Gerbėme savo profesorę, bet kartu ir bijojome jos: buvo teisinga, kieta pedagogė, bet labai griežta. Manimi ji pasitikėjo – net įdarbino savo kabinete laborante. O gal pagailėjo, nes matė, kad perkarusi, niekur valgyti neinu – tik skaitau ir skaitau ant konservatorijos palangių. Tvarkydavau jos segtuvus kabinete, dėliodavau šūsnis dokumentų, atsakinėjau telefonu, kur profesorė ir kada bus... Buvo ketvirto kurso pradžia. Šita mūsų profesorė – visada pasitempusi, kiekvienas plaukelis tinkamai sudėliotas, skarelė po kaklu parišta, elegantiška, skoninga, staiga vieną dieną įlekia į savo kabinetą. Nudrebia kažkur prie durų tinklinę rezginėlę, iš kurios kyšo pamėlusi vištos galva, kojos...
Įgriūva į kėdę – tokia pavargusi ir tokia... žmogiška. Girdėjau, kad jos mamytė tada sunkiai sirgo. Sako: „Vaikeli, ar tu negalėtum man susiūti kojinės – akis nubėgo, o tuoj į paskaitą reikia eiti.“ Ji pakelia koją ant kėdės ir aš drebančiomis rankomis siuvu. O pačiai ateina tokia mintis: „Jėzus Marija, juk ji – toks pats žmogus! Tokia pati kaip mano mama...“ Kai pamačiau ją kitomis akimis, staiga visiškai atsipalaidavau – nebeliko baimės, kad į mane scenoje žiūri ta griežtoji profesorė, kuriai vis negerai ir negerai. Aš taip atsipalaidavau ir persilaužiau, kad visi pradėjo sakyti: „Viskas. Turim. Bus iš jos aktorė.“
Baigusi studijas atsidūrėte Šiauliuose, paskui – Kauno dramos teatre?
Mane pačią pirmą pakvietė: atvažiavo iš Šiaulių dramos teatro režisierius Saulius Varnas. Pateikė visą sąrašą pagrindinių vaidmenų, kuriuos numato man duoti. Ir butą miesto centre, prie teatro. Paskui dar atvažiavo šviesaus atminimo Donatas Banionis su tuometiniu Panevėžio teatro direktoriumi ir tiesiog keliskart maldavo – nereikia tau į Šiaulius, atvažiuok į Panevėžį, kur Miltinio aura... Tiesa, tuo metu Miltinio aura jau buvo virtusi legenda, o Šiauliuose regėjau perspektyvą. Be to, jau buvau davusi žodį. Paskui atsirado galimybė net Vilniuje likti, bet išvažiavau į Šiaulius ir visai nesigailiu. Ten praėjo septyneri labai gero starto metai. Ir kolektyvas labai draugiškas, šeimyniškas, puikiai sutarėme. Mano didžioji meilė – Šiaulių teatras.
Po vienų gastrolių Kaune prie manęs priėjo režisierius Julius Dautartas, kuris tuo metu dirbo Kauno dramos teatro vyriausiuoju meno vadovu. „Ką tu veiki Šiauliuose? Važiuok į Kauną“, – pakvietė. Tuo metu Šiauliuose jau ir režisieriaus Sauliaus Varno nebebuvo, o apie Kauną tyliai pasvajodavau, nes ten dirbo dabar jau visi šviesaus atminimo aktoriai: Rūta Staliliūnaitė, Kęstutis Genys, Gražina Balandytė. Jie man atrodė dievai. Su Rūta Staliliūnaite turėjome septynias skaitovų programas. Su ja pas Joną Jurašą vaidinome spektaklyje „Kalnų kalba“, „Smėlio klavyrai“. Stebėdama ją, išėjau pačią geriausią profesinę mokyklą – nuo grimo iki apšvietimo scenoje. Kaip mano „Meistriškumo pamokoje“ kurta Maria Callas sakė: „Kiekviena smulkmena teatre yra svarbi: apšvietimas, perukas, scenos dulkės!“ Iš jos mokiausi, kaip skaityti poeziją nedrebinant balso, kaip tai daryti minkštai, kaip perduoti mintį ir nieko neperspausti.
O džiaugsmo pamokų gavau iš nuostabiosios Gražinos Balandytės. Tiek džiaugsmo, tiek istorijų – jos galėdavai klausyti rytą vakarą. Gyvenimui esu be galo dėkinga už šitą draugystę – iki paskutinės Gražinos gyvenimo akimirkos. Mačiau, kaip galima sunkiausius momentus išgyventi juokiantis. Buvo tokia istorija: mes su Pauliumi Tenerifėje, žiūriu – skambina Balandytė. O, Gražinėlė skambina! Atsiliepiu, bet išgirstu jos vyro Andriaus balsą – rimtas, nelabai ką gero žadantis: „Nijole, kadangi jūs draugės, negalėjau tau nepranešti. Gražina ištikta komos ir šįkart trombai nukeliavo į smegenis. Nieko gero nebebus.“ Rankos ėmė drebėti: „Andreli, pranešk man, kad ir kokios žinios. Aš tuoj pat parvažiuosiu į Lietuvą.“ Praeina kelios dienos, vėl skambutis iš Balandytės numerio. Atsiliepiu jau nieko gero nesitikėdama. Ir ką gi girdžiu?
„Mergyte mano, aš čia maigau, maigau tą savo telefoną ir niekaip nesuprantu – tu man skambinai ar aš tau?“ – tokiu džiaugsmingu balseliu klausinėja Gražina. Aš gi negaliu išduoti, kad skambino jos vyras. Sakau, aš turbūt primaigiau. Klausiu, iš kur skambina. „Ai, čia klinikose guliu, bet viskas man gerai“, – sako. Pažadu, kad jau tuoj parskrendu iš Tenerifės ir iškart pas ją atlėksiu. Grįžtu, pametu namie lagaminus ir tiesiu taikymu lekiu į Kauną, į klinikas. Dar pakeliui gėlių, braškių prigriebiu. Įlipu į liftą, kažkoks gydytojas užkalbina, pas ką skuba artistė? Sakau, pas Gražiną Balandytę.
Kai susitikome, man buvo keturiasdešimt vieni. Negalvojau apie jokias meiles ir pažintis. Mano nuostata buvo – niekada!
„Neįtikėtinas atvejis! Niekas negalėjo patikėti, kad ji prisikels iš komos! Ji lyg į kokius pragaro ratus buvo patekusi – draskėsi, kovojo su kažkuo labai labai juodu... Niekas nebetikėjo!“ – palydėjo mane iki palatos bepasakodamas. Įeinu, Gražina, tokiu dailiu treningiuku apsivilkusi, čiumpa mane už rankos ir sako: „Mergyte mano, tu žinai, gulėjau, gulėjau aš toje komoje ir pagalvojau: gyvenimas toks gražus. Ir grįžau. Dar pabūsiu.“ Išėjusi į mašiną, kaukiau visą kelią iki Vilniaus. Nepažįstu žmogaus, kuris būtų labiau mylėjęs gyvenimą.
Kitą kartą Gražinos vyras paskambino po dar vienos jos komos. Pasakė, kad šaukiasi manęs. Nuvažiavau vėl su braškėmis. Sėdėjau prie lovos, maitinau, o ji vis stebėjosi: „Kaip kvepia braškės! Kaip kvepia... Gyvenk, mergyt. Ir už mane gyvenk.“ Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas.
Kauno dramos teatras vaidmenimis džiugino taip pat kaip Šiaulių?
Ne, tas periodas nebuvo man dosnus vaidmenų. Dar ir teatrų salės pradėjo tuštėti... Neperdedu, prieš spektaklį mes žiūrėdavome pro užuolaidų plyšį į žiūrovų salę ir skaičiuodavome: „O, jau dešimt yra!“ Jei salėje būdavo bent dešimt žiūrovų, spektaklis įvyks... Režisieriaus Jono Vaitkaus teatro laikais prie bilietų kasų net naktimis stovėdavo eilės: žmonės ateidavo su sumuštiniais ir arbatos termosais, net su sulankstomomis lovelėmis ir kėdutėmis. O aš dirbti į Kauną atvažiavau 1988 metais, kai jau buvo Atgimimo laikai ir visi išėjo į gatves, mitingus ir sueigas. Teatrus tada tarsi kas ranka nubraukė. Niekam nebebuvo įdomu, nebereikėjo ieškoti spektaklio poteksčių – „Lietuva“, „laisvė“ galėjai pasakyti ir tiesiai šviesiai, o ne tarp eilučių.
Pradėjau galvoti, ką daryti, nes aktoriui reikia žiūrovo. Gelbėjo mano charakteris: kai neduoda, turi pasiimti pats. Pirmu žingsniu savarankiško darbo link tapo šviesaus atminimo Vytauto Grigolio, Viktoro Valašino ir Roberto Vaidoto kvietimas. Jie turėjo satyros grupę „Šlipsas“, bet nusprendė, kad reikia moters. Tada dar pakvietėme kompozitorių Miką Suraučių, iš jaunesnių aktorių – Dainių Svoboną, ir prasidėjo be galo gražus kolektyvo „Briliantinas“ etapas. Mūsų pasirodymus graibstė firmos, kompanijos, organizacijos. Apvažiavau visus teatrus, įsitikinau, kad padėtis visur vienoda: žiūrovų štilis, tik lėlių teatruose ir vaikiškuose spektakliuose pilna.
Pasikviečiu kolegas ir sakau: statykime vaikišką spektaklį. Būdami kas arti trisdešimties, kas šiek tiek jaunesni vaidinome „Pepę Ilgakojinę“ – spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą. Sukūrėme kolektyvą „Džiugena“ ir prasidėjo tikras aukso amžius, kai galėjome už savo uždarbį ir normalius butus įsigyti, ir šeimas aprūpinti. Pinigus po spektaklių celofaniniuose maišuose nešdavomės – tokias šūsnis gaudavome. Už vieną spektaklį uždirbdavome daugiau nei teatro aktoriaus mėnesio atlyginimas. Aišku, dirbome ir valstybiniame teatre – sulaukdavome, kai sudėliodavo teatro repertuarą, o tada jau planuodavomės savo pasirodymus.
Kažkuriuo momentu išėjote iš teatro – į niekur. Kodėl?
2003 metais sulaukiau užsakymo: koncertas turėjo sujungti ir Meilės dieną – vasario 14-ąją, ir Nepriklausomybės – Vasario 16-ąją. Aišku, pirmiausia pasitikrinau repertuarą – teatre man laisva diena, suplanuotas kitas spektaklis. Puiku. Dar nuėjau pas tuometinį administratorių, pasakiau, kad turiu atsakingą koncertą, ir paprašiau, kad jei kas pasikeistų, manęs staiga „neįdėtų“. Išvakarėse skambina: „Susirgo aktorė, paskyrė tavo spektaklį.“ Tuometinė laikinai pareigas ėjusi teatro direktorė nemėgo stiprių moterų. Nueinu pas ją, o ji su tokia lengva šypsenėle: „Jūs dirbate teatre. Turite etatą.“ Bandžiau kalbėti, prašyti, bet girdėjau vien šaltą „jūs dirbate teatre“.
Išėjau, praverkiau visą naktį. Bet supratau, kad negaliu leistis žeminama. Esu disciplinuota – negi nesugalvosiu, kaip save kūrybiškai išreikšti? Tikrai galiu kurti savo programas, statyti spektaklius – neprapulsiu. Iš ryto atnešiau pareiškimą atleisti mane iš darbo, ir direktorė su dideliu džiaugsmu pasirašė. Kolegos už galvų stvėrėsi: ką tu darai?! Kur tu išeini?! Balandytė verkė... Bet esu dėkinga Dangui, kad atsiuntė tvirtybės, nes mano sprendimas suteikė laisvę. Ir nė karto nepasigailėjau. Man tai buvo startas veikti. O kiek pasipylė pasiūlymų koncertuoti, vesti renginius, pradėjau statyti spektaklius!
Yra Kauno, Šiaulių ar Vilniaus aktoriai. O yra Nijolė Narmontaitė. Toks jausmas, kad niekad niekam nepriklausėte.
Todėl, kad visas prastovas stengdavausi kūrybiškai išnaudoti, o jų ypač Kauno periodu buvo labai daug. Bet tada atsirado ir patys įdomiausi dalykai: „Briliantinas“, „Džiugenos“ teatras, spektakliai „Pepė Ilgakojinė“, „Brėmeno muzikantai“, „Meistriškumo pamoka“. Persikėlusi į Vilnių nė į vieną teatrą nė iš tolo nenorėjau eiti – jau buvau pajautusi laisvės skonį. Kitas gal joje pasimestų, nežinotų, kur pasidėti. O man laisvė labai daug davė: galėjau rinktis. Noriu vaidinti filme ar seriale? Noriu tokios pjesės? Dažnai būdavo – nenoriu, nes patiko daryti tai, ką diktavo širdis. Galiausiai ir knygas pradėjau rašyti. Apskritai, jei pajaučiu, kad bus gerai, taip ir atsitinka.
Retai kalbate apie pirmą santuoką, iš kurios turite sūnų.
Su buvusiu vyru esame draugiškai sutarę apie tą laiką nekalbėti ir laikomės susitarimo. Pirmą kartą ištekėjau labai jauna, dar studijų metais – antrame kurse. Sūnus gimė 1985-aisiais, man jau dirbant Šiaulių dramos teatre. Ten labai lengva buvo jį auginti, nes aktoriai užkulisiuose draugiškai prižiūrėdavo vieni kitų vaikus. Nors taip augę dažnai irgi pasirenka aktorystę, mano Simonas nė už ką nenorėjo šios profesijos. Jam atrodė, kad tai – labai sunkus darbas.
Baigęs mokyklą sūnus išvažiavo studijuoti į Angliją, ten baigė turizmą ir vadybą. Sukūrė šeimą, ir man vis atrodė, kad jie tame didžiuliame Londone daug laiko praleidžia veltui: reikia keltis penktą ryto, vienam traukiniu belstis į vieną Londono galą, kitam – į kitą. Tris valandas kasdien vien kelionėms į darbą ir namo iššvaistyti. Gimė dukrytė: anksčiausiai ryte veža pas auklę, ši veda į darželį, iš darželio vėl auklė paima, vėl laukia, kol tėvai grįš iš darbų... Žiūrėjau į juos ir gailėjau: tiek daug laiko ne šeimai, o traukiniams ir nuovargiui. Surezgiau planą: padovanojau kelionę į Tenerifę. Ir jiems taip patiko, kad labai greitai priėmė sprendimą kraustytis ten gyventi. Dabar abu su žmona dirba nekilnojamojo turto srityje, abiem puikiai sekasi, augina nuostabią dukrytę Kamilę. Ir mes drauge saulėtoje saloje praleidžiame kelis mėnesius per metus.
Po skyrybų greitai radote antrąją pusę?
Po skyrybų buvau sau pasakiusi: „Niekada daugiau netekėsiu. Nes vienai būti labai lengva ir smagu.“ Bet tai tęsėsi tik pusantrų metų.
Kol sutikote tuometinį LNK televizijos direktorių Paulių Kovą?
Taip, kol sutikau savo gražiausią gyvenimo žmogų... Net ne sutikau – man jį Dangus atsiuntė...
Buvau išvykusi atostogų į Šveicariją. Sulaukiu Arūno Valinsko skambučio, kad turiu spėti grįžti į LNK sezono atidarymo šventę, kur dainuosiu vieną dainą su Inga Valinskiene, kitą – su Donalda Meiželyte. Parskrendu ir su visais lagaminais – tiesiai į repeticiją. Vakare po šventės pažįstama parveš namo į Kauną. Įvyksta gražus koncertas, sėkmingas atidarymas, „Forum Palace“ mums suorganizuotas didžiulis banketas. Stovim būrys, klegame, nuotaika puiki. Ir staiga toks vaizdas kaip kokiame sulėtintame kino kadre: įeina trys vyrai. Gražūs, dviejų iš šonų einančių plaukai plaikstosi, o per vidurį – garbanotas, su akiniais – tooooookio fainumo vyras! Valinskas pusbalsiu: „Chebra, šefas atėjo! Šefas atėjo! Jis gi į jokius renginius nevaikšto...“ Ir toks šaršalas nuvilnija. Galvoju, kas tas šefas?
Aš jau ketverius metus dirbau LNK – nežinau, kaip tas šefas net atrodo. Prieina tie trys vyrai prie mūsų kompanijos, vidurinysis ima mane už rankos ir sako: „Einam pašokti.“ Išveda šokti, man kojos linksta, ne per daug kalbam... O man tik jausmas spaudžia gerklę: „Dieve, koks žmogus!..“ Pasibaigia šokis, jis sako: „Dar pašokim.“ Dar šokam. Po trečio šokio palydi mane atgal į būrelį. Ir vėl avilys suūžia: „Pats šefas išvedė! Jis gyvenime nešoka! O tu žinai, jis išsiskyręs jau šešerius ar septynerius metus...“ Man tik ūžia, ūžia, ūžia... Moteris, kuri buvo pasižadėjusi mane parvežti su visais lagaminais į Kauną, šokio metu, nes Paulius dar kartą išvedė mane šokti, prieina ir sako: „Jeigu tučtuojau nesusipakuoji daiktų, važiuosi su kuo nori.“ Atsiprašiau, kad turiu išvažiuoti. Šefas mane palydi į mašiną, sukrauna lagaminus, ir aš kaip Pelenė pačiame baliaus įkarštyje išriedu. Visą kelią nepratariu nė žodžio... Dieve, taip kvailai išsiskirti su TOKIU žmogumi! Mane jau buvo perskrodęs žaibas...
Šeštadienis po savaitės. Skambutis į mano laidinį namų telefoną. Skambina JIS. Man užsikirto kalba. Klausia, ką veikiu. Drebančiu balsu sakau, kad tuoj išvažiuoju, nes vakare renginys. O pati galvoju: atiduočiau visus honorarus, jei tik galėčiau pasakyti, kad esu laisva! Atsisveikinome, padėjome ragelį. Praeina savaitė – vėl skambutis. „Ką veiki?“ – klausia. Nieko, visiškai nieko neveikiu! „Tai prie Soboro laukiu tavęs“, – sako. Gyvenau prie pat – išbėgu, sėdi su gėlėmis. „Nori paburiuoti?“ – pasiūlo. Aišku, noriu! Nors net neįsivaizduoju, kas tai yra. Greitai persirengiu, nuvažiuojame į Kauno marias ir visą dieną plaukiojam. Taip jau dvidešimt ketverius metus ir plaukiojame.
Tokios istorijos grąžina tikėjimą meile...
Nežinau, kokiais žodžiais galima tą jausmą įvardyti. Net ne meilė, o didžiausia gyvenimo dovana. Daug kam atrodė, kad mes tikrai netrauksime ilgiau nei pusmetį: abu aštrūs, raguoti, abu su savo nuomonėmis ir jau susiformavusios asmenybės. Tačiau man patiko, kad Paulius – beprotiškai stiprus. Aš pagaliau galėjau pasijusti silpnesnė. Tapau moteriškesnė, o ir Paulius suminkštėjo. Televizijoje negalėjo atsistebėti, sakydavo: ką tu iš to kirvio padarei? Bet man Paulius visada atrodė švelnus žmogus ir dar toks variklis, kad kartais bijau kokią idėją garsiai pasakyti, nes, žiūrėk, jau kompiuteryje naršo ir organizuoja. Mūsų rytai – patys gražiausi: pusryčiaujame, geriame kavą ir planuojame, kalbamės, rašomės, kada turėsime tarpą tarp darbų, kada į žvejybą nulėktume, o kada – į tolimesnę kelionę.
Kai matai, kad žmogaus sprendimai yra geresni negu tavo, labai malonu pasiduoti. Mes niekada nesame susibarę ar ginčijęsi pakeltais balsais. Jei nesutinku, patyliu, pasinešioju savyje, pasvarstau, gal ir Paulius teisus. O kartais jis nusileidžia: tavo tiesa, sutinku. Kai toks stiprus žmogus veda į priekį, labai gera juo pasitikėti. Paulius yra man išsprendęs labai daug dalykų, atkratęs nuo bereikalingų pasiūlymų ir darbų. Aš tokia spontaniška, man viskas atrodo įdomu. O Paulius išsiklausinėja, pamąsto ir, būna, pasako: „Tau tikrai to reikia?“
Kai susitikome, man buvo keturiasdešimt vieni. Negalvojau apie jokias meiles ir pažintis. Mano nuostata buvo – niekada! Vaikas užaugintas, galiu keliauti, nenoriu jokių prisirišimų. Bet, pasirodo, oi, kaip noriu... Dabar man niekas nebūtų įdomu be Pauliaus.
