Nijolė Narmontaitės knygoje – Inetos Stasiulytės ir Algirdo Latėno aktorystės vingiai

Į Vilniaus knygų mugę Ineta Stasiulytė atvyko su praėjusių metų spalį gimusia dukrele Frėja. Valandą vykusio pristatymo metu ji kuo ramiausiai laukė mamos ant sesers rankų. Nijolės Narmontaitės pakviesta prisiminti savo karjeros pradžią, Ineta neslėpė jau nuo jaunystės susidurianti su problema, jog publika visada su šypsena reaguoja į juos personažus, nesvarbu, ar ji pasakotų graudų tekstą, ar šmaikščias istorijas.

„Aš per vieną spektaklį papasakojau publikai tris rimtus įvykius iš savo gyvenimo, bet publika vis tiek plyšo juokais. Pavyzdžiui, papasakojau apie savo pirmąjį bučinį, kuomet vaikinas mane palydėjo namo ir aš prie tvoros stovėdama laukiau tos stebuklingos akimirkos, bet labai nusivyliau, nes nesitikėjau dviejų dalykų: kad jis bučiuosis su liežuviu ir kad mano tėvas žiūrės pro langą”, – komišką situaciją iš paauglystės prisiminė Ineta.

N. Narmontaitės paklausta, koks juokingiausias įvykis jai yra nutikęs ant scenos, Ineta prisiminė skaudžiausią ir tuo pačiu kurioziškiausią momentą, kuomet scenos kolega Rafailas Karpis jai su kareivišku batu sulaužė nosį: „Ant sofos vyko meilės scena ir užgesus šviesoms aš supratau, kad gavau iš jo karinio bato į nosį. Iš pradžių nesupratau, kad čia kraujas. Po to nubėgau į užkulisius, pasiėmiau servetėlę ir susukusi tūbą susikišau į nosį. Su ja vėl ėjau į sceną ir sugebėjau suvaidinti visą spektaklį. Buvo labai karštas pasirodymas.”

Aktorius, režisierius Algirdas Latėnas prisiminė studijų metus Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje. „Kaip mes tapome aktoriais? Aš mokykloje buvau fizikas, matematikas, rimtas žmogus, ir man visi šitie teatrai ir literatūros buvo mergaičių žaidimai. Bet gyvenimas taip pasityčiojo, kad vis tiek atsidūriau ten”, – juokėsi režisierius.

„Buvome gal trečiame kurse, repetavome Čechovo „Dėdę Vanią”. Ten toks daktaras, kuriam sunku su alkoholiu, skandalingas žmogus. Ir bandau vaidinti tą pagrindinį vaidmenį, vis blogai, niekaip nepavyksta. Ir štai išaušta repeticijos diena. Aš su vynu užkulisiuose laukiu savo eilės, dar pavaišinau kitą studentą, pats irgi paragavęs „ant drąsos”. Sėdi mūsų dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė liūdna, liūdna. Sako: „Tai ko jūs dabar iš manęs tyčiojotės visą mėnesį? Tai seniai gi taip reikėjo!” – studijų laikus prisiminė A. Latėnas.

„Knygoje yra skyrius apie teatro žmones, kurie save vadina scenos dėstytojais. Tai unikalūs žmonės. Kažkas juos traukia prie meno, daug kas rašo eilėraščius. Užtat jie teatre. Ir kai kažkas pasakė, kad galiu prisirinkti žmonių Darbo biržoje, tai tikrai ne! Jie ypatingi, mylintys teatrą, visada žiūrintys spektaklius. Visus scenarijus mintinai žinojo, baldus statydavo centimetrų tikslumu”, – gražių žodžių už scenos liekantiems darbuotojams, kuriuos prisiminė ir Nijolė Narmontaitė, negailėjo A. Latėnas.

„Buvo vienas kurioziškas įvykis prieš repeticiją, kuomet buvome gastrolėse. Yra teatre kulysos, tokie irgi skudurai, kabinami ant lubų. Ir vienas darbininkas, žiūriu, tempia ilgas kopėčias, kurias atrėmė į kulysą. Užlipo į viršų ir pačią ją atrišinėją. Tuo pačiu dar rūko ir slysta žemyn. Kai jau visai kulysa nukrito, jis įsikibo į vamzdį ir liko kabėti viršuje. Šaukia kolegai apačioje: „Mirsiu, mirsiu”. O tas atsisuka ir sako ramus: „Nu ir mirk.” Tas susierzinęs kažkaip užsikabina ant kitos kulysos, nuslysta žemyn ir sako: „Su tavim daugiau nedraugausiu!” – prisimindamas prieš dešimtmečius įvykusią situaciją juokėsi režisierius.

Algirdas Latėnas sulaukė ir sveikinimų – jiedu su žmona, kino aktore Elvyra Piškinaite švenčia keturiasdešimties metų sukaktį.