Nijolė Pareigytė-Rukaitienė: apie geriausias dovanas, Naujųjų pažadą ir dalyką, saugojantį santuoką

Trumpa dosjė

• GIMTASIS MIESTAS. Klaipėda.
• MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Mėgstu visus, nes jie yra skirtingi ir savaip nuostabūs. 
• GARDŽIAUSIAS MAISTAS. Kadaise teko būti Indijoje. Nuo tada pamėgau šios šalies maistą. 
• RYTO RITUALAS. Prabudusi nešoku iš lovos, ramiai padarau pratimus, kuriuos rekomendavo kineziterapeutė. Apgalvoju laukiančius darbus ir pozityviai nusiteikiu dienai. 
• VILIOJANTI PASAULIO VIETA. Mėgstu keliauti ir nemažai pasaulio esu mačiusi, tačiau vienos ypatingos vietos neturiu. Gal tik labai norėčiau pamatyti Egipto piramides. Nuo mokyklos laikų jos vilioja. 
• MALONIAUSIA PRAMOGA. Skaityti knygas ir būti gamtoje. 
• BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Darbo knygutė.
• NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Visų nemėgstu, nes neturiu laiko tvarkytis. Patinka tik lyginti drabužius. Man tai – tarsi meditacija klausantis muzikos. 
• DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Kartą per akimirką sugalvojome su vyru, kad norėtume kur nors nuskristi. Kitą dieną jau buvome Tailande.  
• AUTORITETAS. Mano tėvai. Visada norisi į juos lygiuotis.

Kokios emocijos, jausmai užplūsta po didžiųjų žiemos švenčių? 

Kiekvienais metais tokiu metu dirbu, tad šventės būna susijusios su koncertais. Bet jausmas geras – juk dovanojame džiaugsmą kitiems (šypsosi).

O štai Kūčios – šeimos šventė. Jauki, graži. Su vyru esame nusprendę, kad per Kūčias važiuojame pas mano tėvus į Klaipėdą, o per Kalėdas – į Kauną, pas jo tėvus. Po kalėdinių pietų vykstu į mylimą darbą! 

Gal turite išskirtinių, tik savo šeimos tradicijų? 

Kol kas dar neturime – laikomės senųjų tėvų tradicijų. Nuvažiavę pas maniškius, kartu visą dieną gaminame valgį. Anksčiau patiekalus ruošdavome tik pagal mamos receptus, dabar jau įtraukiame ir šiuolaikiškesnių, pavyzdžiui, pagaminame ką nors gardaus iš krevečių, midijų.

Kūčių dieną pas tėvus visada kartu puošiame eglutę. Tai sena mūsų tradicija. Nuostabus atsiminimas iš vaikystės, kaip mama gamina valgį, o mes su broliu ir tėčiu puošiame eglutę. Kalėdų rytą po ja rasdavome dovanų. O kiek džiaugsmo ir laimės būdavo...

Ir dabar kiekvienais metais pas tėvus mūsų dukra Patricija Kalėdų rytą randa dovanėlę nuo Kalėdų Senio. Tiesa, dukrytei jau devyneri, tas didelių stebuklų laikas baigiasi. Jau ir praėjusiais metais ji turėjo įtarimų dėl to Kalėdų Senio, nes pamatė, kad jo ir mano brolio – dėdės Tomo – batai tokie patys (juokiasi). 

Ką pati labiausiai mėgstate rasti po eglute?

Bene labiausiai mėgstu gauti knygas. Tiesa, tas, kurių noriu (juokiasi). Turiu pasidariusi knygų, kurias planuoju perskaityti, sąrašą. Taip pat visada džiaugiuosi gavusi dovanų žvakių – labai mėgstu jas deginti. 

O ką mėgstate dovanoti kitiems? 

Patinka pirkti tai, ką mėgstu pati. Kita vertus, ne visiems knygos gera dovana. Tad dažniausiai artimųjų paklausiu, kas juos labiausiai pradžiugintų.

Mamai visada dovanoju kokybiškų kremų, maisto papildų. Išrenku tokius, kokių, žinau, pati nenusipirks. O tėčiui kasmet dovanoju rankų kremą, nes nuo įvairiausių darbų jų oda be galo sausa. Su broliu kartu pamąstom, ko dar reikėtų. 

Ar jums, kaip ir daugeliui, per šventes tenka pripirkti kalną dovanų?

Dabar, kai pasaulis paskendęs vartotojiškumo jūroje, kuo toliau, tuo labiau skatinu visus pagalvoti, ar tikrai tų daiktų reikia. Su vyro Rimvydo gimine esame sutarę, kad vieni kitiems nieko nedovanojame, tik ką nors nuperkame vaikams. Labiau turėtume galvoti apie tai, kad pernelyg daug vartojame, perkame, o Kalėdos visgi turi kitą prasmę. Dėmesys, šiltas apkabinimas, netikėtas skambutis, palinkėjimas, nuoširdūs žodžiai – to labiausiai reikia visiems žmonėms. 

Kurios Kalėdos įsiminė labiausiai? 

Prieš karantiną turėjome labai smagias Kalėdas, kai vyko daug koncertų. Nors iš tiesų gruodžio šventės visada smagios, nes be galo malonu džiuginti kitus. Su grupės merginomis visada džiaugiamės, kad esame reikalingos. Vieni metai buvo ypač įsimintini, kai važiavome koncertuoti į Šiaulius. Tąkart vykau su šeima, apsigyvenome Pakruojo dvare. Jautėmės kaip tikros bajoraitės. Išsimiegojome dvaro lovose, mėgavomės ilgais prabangiais pusryčiais. Buvo kitaip – visą laiką mus lydėjo itin pakilios emocijos. 

Anksčiau dažnai lankydavotės įvairiuose vakarėliuose. Kas pasikeitė, kad juose esate matoma vis rečiau? 

Tiesą pasakius, nebeturiu vakarėliams nei laiko, nei jėgų. Juk man jau trisdešimt septyneri. Labai daug dirbu. Ir renginius vedu, ir koncertų daug turime. Kartais, prieš važiuodama į koncertą, jaučiuosi pavargusi, net kiek apatiška, bet atvykus tarsi įvyksta stebuklas, užplūsta jėgos, grįžta energija, pakyla nuotaika. Labai myliu žmones. Man patinka dalintis teigiamomis emocijomis ir atgal gauti begalę šypsenų, dėmesio, aplodismentų. Tad ko eiti į vakarėlius, kai kiekvieną savaitgalį juose dalyvauju (šypsosi). 

 Ko turite daugiau – koncertų ar renginių, kuriuos vedate? 

Gruodžio mėnesį renginių ypač daug. Ir ne tik savaitgaliais, bet ir paprastomis dienomis. Tačiau koncertų irgi netrūksta. Taigi tenka suktis labai greitai. Kas padeda atsigauti? Jei turiu laiko, einu pasivaikščioti į gamtą, bet ir tam dabar nėra laisvos valandėlės, tad gelbėja miegas. Išsimiegi ir vėl kaip naujai gimęs (šypsosi). 

Scenoje esate nuo mažų dienų. Kokių savybių įgijote, kaip pasikeitėte metams bėgant? 

Nuo mažens grojau fortepijonu. Dažnai koncertuodavau. Lankiau ir chorą, dainavau ir kaip solistė. Mėgau ir skudučiais groti. Tad scenoje tikrai esu nuo mažens. Įgijau pasitikėjimo savimi.

Pamenu, anksčiau dėl visko abejodavau, o dabar sprendimus priimu drąsiai. Žinoma, patirtis yra labai naudinga. Dabar žinau, kaip vedant renginius elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Jau nebereikia dėl nieko stresuoti. Patirties juk nenusipirksi už jokius pinigus. Bet nesu bebaimė. Būna, sapnuoju, kad nepasiėmiau į koncertą kokių nors rūbų arba dar ko labai svarbaus. To labiausiai ir bijau. O scena, žmonės manęs tikrai negąsdina. 

Ar ką nors sau pažadate atėjus Naujiems metams? 

Taip, kiekvienais metais turiu tradiciją sugalvoti tikslų, prisižadu įvairiausių dalykų. Pastebėjau, kad didžioji dalis išsipildo. Tiesa, pažadu sau ir kad numesiu svorio, bet šį norą įgyvendinti kažkaip sudėtinga (juokiasi). Tiesiog vienas didžiausių malonumų – valgyti. Nieko negaliu padaryti. 

Ar su dukra Patricija turite kokių bendrų ritualų? 

Vakarais dukrai visada skaitau knygas. Tai yra šventas reikalas. Žinoma, koją kiša planšetės, telefonai, nors mes ir labai ribojame naudojimosi jais laiką. Žavu tai, kad Patricija pati kuria savo gyvenimo tradicijas. Miela žiūrėti, kaip ji žino, ko nori, ir siekia svajonių.

Penkerius metus lankė dailę. Tiesa, tai buvo mūsų abiejų veikla, nes ir aš ėjau piešti. Būdavo smagu aptarti, ką kuri sukūrėme, kaip sekėsi. Dalindavomės dažais ir pieštukais. Dabar dukra muzikuoja. Lanko pamokas, yra stropi, bet matau, kad didelės aistros nejaučia. Na, tegul pasimoko, prisiliečia prie muzikos pasaulio. Tačiau, ko gero, tai ne jos kelias. Ji labai myli žirgus, jodinėja. 

Viename interviu minėjote, kad dukrai esate dėkinga už tai, kad padėjo išmokti vertinti šeimą. Už ką dar norėtumėte jai, o gal ir kitiems artimiesiems padėkoti? 

Patricijai esu dėkinga už daugybę dalykų. Dabar esu sėslesnė, atsakingesnė, pareigingesnė, daug ramesnė. Dukra įprasmino mano gyvenimą. Iki jos gimimo kasdienybė buvo chaotiška, stigo prasmės. Aišku, ne vien Patricija dovanoja gyvenimo pamokas.

Nemažai išmokau ir iš vyro. Rimvydas mane įpratino kalbėtis. Aš tokia labiau užsideganti, o jis linkęs eiti į kompromisus. Mes kartu esame jau vienuolika metų. Būdavo, apsipykstame ir aš užsidarau, vengiu bet kokių pokalbių, o jis, atvirkščiai – ragina susėsti ir išsikalbėti, išsiaiškinti viską ramiai, priimti abiem naudingą sprendimą. Manau, kad dėl tų pokalbių mes vis dar esame kartu. Dabar jau nebekreipiu dėmesio ir į smulkmenas.

Kadangi išgyvename pandemiją, manau, svarbiausia yra tai, kad būtume sveiki, jaustume vienas kito paramą, pagarbą, ištiestume pagalbos ranką. Visiems žmonėms norėčiau palinkėti išlikti žmonėmis, o 2022 metai lai atneša daugiau tikrumo, nuoširdumo ir laimės.    

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.