Daug ką nustebinote Vilniuje prieš mėnesį atidariusi savo pirmąją tapybos parodą: gausybė darbų, didžiuliai formatai, įspūdingos spalvos... Kiek dar užslėptų talentų turite?
Svarbiausia tuos talentus pastebėti (juokiasi). Tiesa, nėra lengva įžengti į meno rinką. Turbūt tai normalu – dailininkai turi savo ratą, nenori įsileisti naujų žmonių, o galbūt žvelgia į mane kaip į vienadienę, trumpalaikę menininkę, kuri čia ilgai neužsibus. Bet juk niekas nežino, kaip bus, o šanso nusipelno visi. Parodą, paskatinta draugų, suorganizavau pati: ilgas valandas praleidau rinkdama vietą paveikslams, su šviesų dailininku ieškojome tinkamo apšvietimo.
Sukūriau filmą, kuriame parodos lankytojai per didelę projekciją galėjo stebėti mane dirbančią studijoje. Tai tapo savotišku performansu, kuriame galėjau atskleisti ir kitus savo amplua: aktorės ir režisierės. Toks ir yra mano tikslas – sujungti kūrybą į visumą. Labai džiaugiuosi parodos atidarymu, tai – mano širdies dalis.
Asmeniniu gyvenimu irgi nesidalijate, vyro šalia nerodote...
Na, nes jo neturiu (juokiasi).