Kaip susiklostė, kad slaugėte mamą? Juk tai – taip sunku...
Reikia tik meilės ir kantrybės. Tie metai šalia mamos man – ne kančia, o dovana. Aš gi su mama ir tėčiu Kaune gyvenau tik iki vienuolikos metų. Paskui buvau perkelta pas močiutę į Vilnių. Tam buvo kelios priežastys: tėvai norėjo, kad prižiūrėčiau močiutę...
Vienuolikos metų vaikas?!
Ir aš mamos kartą paklausiau: „Tau neatrodo, kad buvau per maža?“ Mama užtikrintai atsakė: „Ne, nebuvai.“ Dar viena priežastis: močiutė turėjo kooperatinį butą, mane ten priregistravo. Turtas buvo taip sunkiai įgyjamas, kad jį saugojo, kaip išmanė. Bet iš tiesų – ne vaiko pečiams buvo tokia atsakomybė. Užaugau perdėtai rūpestinga, globėjiška – tai irgi nėra gerai. Įsivaizduok, vaikystėje su mama gyvenau vienuolika metų, o dabar prižiūrėjau ją septynerius – iš viso aštuoniolika metų turėjau mamą! Skaičių magija!