Nomeda Marčėnaitė – apie šėliones su draugėmis, neįprastą mylimojo „serenadą“ ir vestuves

„Stengiuosi visas situacijas priimti tokias, kokios jos yra, nes tai ir yra gyvenimas. Į šiušlinę nereikia išmesti nė vienos dienos“, – įsitikinusi vasario 10-ąją 57-ąjį gimtadienį paminėjusi menininkė.

Portalui Žmonės.lt Nomeda papasakojo apie sujauktus gimtadienio planus, ryšį su vaikais – Dovu, Titu ir Ula, ypatingą sužadėtinio Vyto Palavinsko dovaną, kartu statomą namą ir vestuves.

Nomeda, kaip sutikote gimtadienį?

Gimtadienį sutikau Klaipėdoje. Nors žadėjau mėgautis tradicinėmis gimtadieninėmis atostogomis, viskas susiklostė ne taip, kaip planavau. O istorija gana paprasta: vasarą pajūryje filmavome laidą su Nijole Oželyte, o pasirodo, filmuoti toje vietoje reikėjo leidimo. Taip ir išėjo, kad teko aiškintis aplinkosaugininkams, tad gimtadienio išvakarėse buvau iškviesta „ant kilimėlio“ (šypsosi). Bet ir gerai – prie jūros nuvykau su Vytu, o ir mylimą draugę Palangoje aplankiau. Galvoju, kaip gerai viskas susiklostė!

Beje, kiek vėliau su draugėmis planuojame surengti tradicinį gimtadienio pasibuvimą. Jį darome kasmet – pasirenkame temą, ryškiausiai išsidažome, vaipomės su spalvotomis suknelėmis ir niekam neįdomu, kiek metų ir kiek raukšlių ant veido atsirado. Mums tiesiog linksma. Nusprendėme, kad šiais metais būsime japonės, tad visos puošimės kimono (šypsosi). 

Gimtadienio planai buvo sujaukti, bet, rodos, visose situacijose įžvelgiate pozityvią pusę. Ar daug pamokų prireikė, kad tai išmoktumėte?

Tikriausiai tai yra mano prigimtis (šypsosi). Sakoma, kad laimės jausmas priklauso nuo serotonino, tačiau su juo ne visiems žmonėms pasisekė vienodai. Kai kuriems šio hormono organizmas pagamina nepakankamai, o man, matyt, jo gaminasi su kaupu, tad ir džiaugtis gyvenimu paprasta (juokiasi).

Nors kasdienybėje matau daugiau šviesių spalvų, tai nereiškia, kad gyvenimas man neteikia sudėtingų situacijų. Štai jau trečius metus pas mane gyvena mama. Nors ji juda, vaikšto, bet buityje jai reikia mano pagalbos. Reikia ir valgyti padaryti, ir ką nors paduoti, ir išmaudyti, ir patalynę pakeisti – viskas panašiai it turint mažą vaiką. Aš ją net maudau kaip savo vaikus, kai jie buvo mažyliai… Bet aš tame matau pliusų – vaikystėje negalėjau daug laiko praleisti su mama, nes gyvenau pas močiutę. Dabar mes gavome šansą pabūti kartu ir juo reikia mėgautis.

Iš tiesų, stengiuosi visas situacijas priimti tokias, kokios jos yra, nes tai ir yra gyvenimas. Į šiušlinę nereikia išmesti nė vienos dienos, net jei tuo metu labai sunku. Tu gyveni šią akimirką, tai ieškok pozityvo, ieškok džiaugsmo, ieškok to, kas šią akimirką vertinga. Laimė – požiūrio klausimas, tad renkuosi žiūrėti į gyvenimą pozityviai, su dėkingumu. Tokia mano taisyklė.

Ar turite kokių nors ritualų, kurie padeda pozityviai sutikti dieną?

Ne. Bet vieną ritualą kartoju vakarais nuo pat vaikystės. Prisimenu, vaikystėje šiurpdavau nuo klausimo, ką myli labiau – tėtį ar mamą. Bandydama išsisukti iš padėties, sugalvojau, kad sakysiu, jog labiausiai myliu septyneriais metais jaunesnę sesę Rusnę.  Taip savotiškai gyniausi nuo tokio klausimo, kuris apskritai yra žiaurus, kurio negalima užduoti niekam.

Mąstau, kad galbūt dėl to klausimo aš vaikystėje kasdien prieš miegą pagalvodavau apie kiekvieną žmogų, kuris yra šalia manęs ir palinkėdavau jam sėkmės. Kad tik nieko neišskirčiau, stengdavausi kiekvieną vakarą pirmiausiai pagalvoti apie vis kitą asmenį... Tą patį darau iki šiol – kiekvieną vakarą pagalvoju apie mylimus asmenis ir palinkiu jiems sėkmės.

Ar daug draugų turite, apie kuriuos pagalvojate prieš miegą?

Daug. Stengiuosi kasnakt sparčiuoju būdu visiems palinkėti sėkmės, nes labai greitai užmiegu (juokiasi).

Iš tiesų, draugystei stengiuosi skirti kuo daugiau dėmesio. Drauges kviečiu į susitikimus, mes ir teminius vakarėlius darome, ir baidarėmis plaukiame, ir šėliojame kaip mažvaikiai. Mano dukra Ula kartais net sako, kad jūs labiau šėliojate nei mano draugai (juokiasi). Bet man apie tas kasdienes smulkmenas ir yra gyvenimo džiugesys. Aš esu dėkinga kiekvienai dienai. Štai būna, einu miegoti ir galvoju, oho, kiek visko manęs rytoj laukia, kaip bus smagu.

Praėjusiais metais jūsų dukra Ula iškėlė vestuves. Kaip į jūsų atžalų trijulę įsipaišė jos mylimasis Daumantas?

Ulos vyras Daumantas puikiai įsipaišė į šeimą, puikiai su visais sutaria. Iš tiesų, mes visi puikiai sutariame (šypsosi). Tiesa, gyvenime buvo visko. Pavyzdžiui, vaikystėje Ula su Titu beprotiškai kalėsi, o dabar, kai jie susitinka, atrodo, kad turi savo atskirą kalbą. Jie šnekasi apie ateitį, filosofuoja, juokiasi – į juos taip smagu žiūrėti.

Prieš trejus metus jūs susižadėjote su mylimuoju Vytu. Galbūt ne tik dukra Ula, bet ir jūs jau spėjote iškelti vestuves?

Ne. Mes su Vytu labai tingime organizuoti vestuves, o ir nelabai matome tame prasmės. Galbūt ateityje norėsis sugalvoti ką nors faino ir padaryti šventę dėl savęs, dėl draugų.

Bet, iš tiesų, tas popierius nieko mūsų gyvenime nelems ir nieko nekeis. Mano supratimu, santuoka yra atgyvenęs reikalas. Galvoju, kad mes, gyvendami šiais laikais, atliekame savotišką viduramžių ritualą, nes ir kasdienybė, ir žmonės – labai pasikeitę.

O kaip apibūdintumėte savo santykius su Vytu? 

Dabar susimąsčiau, kad šį pavasarį bus 8 ar 9 metai, kai mes kartu. Su Vytu turime daug bendrų bruožų – abu neprisimename datų, abu mėgstame gerą kiną, gerą maistą, keliauti, o ir mūsų humoro jausmas panašus.

Oi, kiek kartų Vytas yra mane išdūręs ir prikrėtęs tokių nesąmonių... Štai, kažkada suvaidino apiplėšimą sodyboje, pritaškė pomidorų padažo, neva tai kraujas. Jis kažkaip netingi organizuoti net pačių dramatiškiausių pokštų (juokiasi). Tikrai kvailioti mėgstame ir žvengiame iš tų pačių dalykų.

O ir iki šiol vienas kitą kviečiame į pasimatymus. Gyvename atskiruose butuose, o vasarą leidžiame kartu sodyboje. Tai – mūsų bendra erdvė. Dabar dar ir sumąstėme statytis namą – šiuo keistu metu, kai viskas taip brangu! Bet mums nereikia rezultato – kaifuojame nuo proceso.

Su mylimuoju sukatės ir bendruose darbuose, projektuose. Ar nekyla sunkumų kartu dirbant?

Ne. Mes ne tik mylime vienas kitą, bet ir esame komanda visomis prasmėmis. Vis dalijamės idėjomis, tad per pirmąjį karantiną sugalvojome daug bendrų veiklų. Atsirado ir „Kirvio koto turnyras“, dabar jau gyvenantis savo atskirą gyvenimą, o ir projektas „Kur važiuojam?“, vis teikęs mudviems pamokų. Štai per trumpą laiką net montuoti vaizdo medžiagą išmokome (šypsosi). Mes su Vytu esame iš tų žmonių, kurie mano, kad mokytis niekada nevėlu, o  ir labai sveika.

Šiuo metu vedate pokalbių laidas. Kaip jaučiatės ir vėl sugrįžusi į televiziją?

Mėgaujuosi viskuo – visu procesu, o pokalbiams labai ilgai ruošiuosi. Vytas kartais net sako man: „Tu šiandien esi tas žmogus, tavo pašnekovas“.

Išties informacijos surenku labai daug ir tampu tų žmonių biografė, jų gyvenimą kartais žinanti net geriau nei jie patys (šypsosi). Aš žaviuosi savo pašnekovais. Man smagu parodyti žmones kitomis spalvomis, o ypač tuos, kuriuos visuomenė mano žinanti kaip nuluptus, nes neva šie aktyviai savo kasdienybe dalijasi socialiniuose tinkluose. Bet juk iš esmės sakyti, kad pažįsti kažką kaip nuluptą yra absurdiška. Net ir apie tuos žmones, su kuriais gyveni – juk mes nuolat augame, bręstame, formuojamės, keičiamės… Viskas yra tik apie mūsų pačių lūkesčius kitiems žmonėms. 

O ar televizijoje jaučiate konkurenciją?

Aš niekada nematau konkurentų. Aš aplink matau talentingus žmones, siekiančius ir pasiekiančius savo tikslų, o pavydo aš apskritai nesuprantu. Kai kažkas iš žmonių gerai padaro savo darbą ir, pavyzdžiui, televizijoje būna aukšti reitingai, aš galvoju: „Kaip gerai! Koks šaunuolis, iš jo galima kažko pasimokyti“. Ir sau mokausi (šypsosi).

Bet daugybė žmonių norėtų mokytis iš jūsų. Ar mėgstate dalintis patirtimi?

Taip. Iš tiesų, jau jaučiuosi atėjusi iki tokio amžiaus, kai galiu ir kitiems žmonėms padėti, pastumti juos jų svajonės link (šypsosi). Be to, su manimi yra dirbę nemažai jaunimo, šiandien džiuginančių savo pasiekimais. Vienas jų – Orijus Gasanovas, dirbęs laidoje „Nomeda“.

Tiesą sakant, tokių „vaikų“, su kuriais palaikau ryšį, kurie man paskambina, jei jiems iškyla kokių nors klausimų ar norisi kuo nors pasidalinti, turiu nemažai. Tie vaikai atsirado įvairiose situacijose ir tas ryšys neišblėso. Man labai smagu su jais bendrauti.

Aš ir pati turėjau tokių „tėvų“, tokių mentorių. Vienas iš jų buvo mano uošvis. Prisimenu, kai jis mirė buvo mano gimtadienis. Jūs tik įsivaizduokite, jis man skambino būdamas mirties patale, sveikino su gimimo diena. Tuomet galvojau, koks nuostabus žmogus, net tokią akimirką galintis pagalvoti apie kitą asmenį, pasakyti jam ką nors gražaus. Tai – mentoriaus bruožas, kuris mane labai žavi.

Beje, viena iš mano baimių – senatvėje tapti pikta. Labai nenoriu tokia būti. Tikiuosi, kad kai pasensiu mano veide švies šypsena, gerumas ir palaikymas kitiems, o ne kritika ir nepasitenkinimas pasauliu. To pykčio aplink ir taip daug, tad aplinkiniams reikia dovanoti šypsenas. Man būna, kad einu gatve ir su visais sveikinuosi, visiems šypsausi. Tada aplinkiniai į mane žiūri ir galvoja: „Ko ji nori?“ (juokiasi). Bet man smagu.

Neseniai minėjote gimtadienį, tai paklausiu: kokia dovana jums yra pati įsimintiniausia?

Oi, tų dovanų buvo nemažai. Vieną labai įsimintiną dovaną gavau prieš daug metų. Tuomet mano vaikai buvo paaugliai ir, kai kur nors išvykdavau, sugrįžusi namo rasdavau vis mažiau taurių (nusijuokia). Kai tų taurių visai sumažėjo, paprašiau draugių gimimo dienos proga pas mane atvykti ir atsinešti po vieną taurę, iš kurios galėtų atsigerti. Suplūdo pas mane gal 20 skirtingų taurių, kurias turiu iki šiol! Visos jos unikalios, kaip ir mano draugės, o ir dabar primena kiekvieną bičiulę (šypsosi). Labai faina dovana gavosi.

Beje, kartą Vytas man įrašė dainą – sudainavo Alice Cooper dainą „The Last Man On Earth“. Tik įsivaizduokite, kaip paplušėjo – išvažiavo į Klaipėdą pas Gintą Litinską, įrašė kūrinį, o ir klipą nufilmavo. Tai buvo fantastiška. Prisimenu, atsiuntė man dainą, o aš tuomet sėdėjau Frankfurto oro uoste ir aplinkiniai nesuprato, kodėl aš taip žviegiu. Bet kai tokia staigmena, kitokios reakcijos negalėjo būti (juokiasi).

Kodėl Vytas pasirinko būtent šį kūrinį?

Nes tai yra jo mėgstama daina, o ir puikiai tinka pagal jo balso tembrą. Kažkada jis buvo įrašęs AC/DC gabalą taip gerai, kad autorinės teisės „Youtube“ paskyroje jį užblokavo. Taip žviegė, kaip originalios grupės narys (juokiasi).

Pabaigai, kokių dovanų tikikės iš gyvenimo šiais metais? Ar apie ką nors svajojate?

Neturiu svajonių. Bet tai nėra liūdnas dalykas, atvirkščiai – labai geras! Juk jeigu svajonės neišsipildo, gresia nusivylimas, todėl geriau turėti planų, bet įnėrus į juos nepamiršti džiaugtis kiekviena diena. O planų aš tikrai turiu (šypsosi).

Fotogalerija: