Nomedai Marčėnaitei – 60: namais tampantis motelis, meilė Vytui ir skaudi netektis prieš pat gimtadienį

Sausio 30-ąją Nomeda neteko vienos iš savo geriausių draugių – Virgos. Nors pokalbis dedikuotas 60-ajam gimtadieniui, ši žinia kiek nubloškia į realybę, kurioje gyvybė ir mirtis maišosi kiekvieną sekundę.

„Mus visus nustebino. Virga padarė „staigmeną“ praktiškai ant gimtadienio. Po truputį lipu iš ašarų pakalnės, bet reikia išgedėti. Dabar suprantu, kad viena mano vaikams pasakyta frazė – visiškas idiotizmas. Mėgdavau sakyti: vaikai, kai aš numirsiu, prašau džiaugtis ir linksmintis, nes aš – buvau. Mano draugė Virga, kuri buvo vyresnė devyneriais metais, man parodė, kad šie žodžiai buvo visiška nesąmonė.

Kai važiuodavau filmuoti laidas, vaikai mane išlydėdami labai gražiai sakydavo: mama, mes einam tave paliūdėti. Ir iš tiesų, tam kad išlydėti, reikia ir išliūdėti. Visgi pasaulis nesustoja, jis man vis dar labai gražus“, – pokalbio pradžios nuotaiką pataiso Nomeda.

„Aš džiaugiuosi, kad ji buvo. Taip šiandien sakiau ir mūsų užsikūkčiojusiai bendrai draugei. Saugiau, jei to žmogaus tavo gyvenime nebūtų buvę, tada neskaudėtų, bet turime džiaugtis, kad turėjome laimę Virgą pažinti. O aš su ja buvau nuo 18-os metų, mes kalbėdavomės valandų valandas. Ji buvo vienas artimiausių žmonių. Negali neskaudėti. Gyvenimas turi skaudėti, nes tai pilnatvės sudedamoji dalis“, – primena menininkė.

Nomeda, jūs jau daug metų turite tradiciją gimtadienį švęsti mergaitiškoje kompanijoje su draugėmis. Be Virgos šią tradiciją šiemet tęsite?

Tikrai taip, tik teks dar pergalvoti temą. Esu numačiusi gimtadienį su draugėmis minėti vasario 15-ąją, tarp didžių gražių švenčių. Mergų susitikimas – negali būti nukeltas ar atidėtas. Tiesa, šiemet aš gimtadienį atšvęsiu du kartus, nes vasarą planuoju surengti dar vieną mūsų su Vytu sodyboje. Ne dėl to, kad draugė mirė ir dabar neva negalėsiu švęsti, buvau tai sugalvojus jau anksčiau. Kažkada važiavome su Vytu automobiliu ir prisiminėme, kaip smagiai prieš dešimt metų Mindaugo Šventoraičio dvare tris dienas šventėme mano 50-metį. Taip patūsinom, kad dabar pamiršti negalime. Norisi surengti šventę visiems draugams. Ne dėl to, kad taip reikia, bet kad būtų smagu ir triukšminga, kvaila ir subtilu viename.

Pastarieji metai mane „apdovanojo“ skaudžiais išsiskyrimais. Tikriausiai gyvenimas rodo, kad turiu subręsti.

Išsiduosiu. Prieš pokalbį su kolegomis nusistebėjome, kad Jums – 60-imt! Nomeda, o ar pačiai nekeista?

Perduokit kolegoms, kad aš pati nustebusi! (juokiasi) Labai atsiprašau, bet čia kažkokia nesąmonė. Bet kas tie metai? Pamenu, kai man buvo 57-eri, visiems sakiau, kad man 58-eri, kol metų gale susipratau... Dabar sakau: grąžinkit man tuos vienerius metus! O šiaip metų neverta skaičiuoti. Būna sutinku jaunus žmones, kurių akyse – šimtmečių liūdesys. Graudu, kai savo gyvenimą atidėliojame, repetuojame, perkeliame svajones į perspektyvą. Metai tampa nebesvarbu, kada iš tikrųjų kaifuoji nuo kiekvienos akimirkos. Net kai pastarosios dienos man be galo liūdnos, stengiuosi ir keliu save „už kasytės“. Kiekvienas žmogus turi šį gebėjimą, tik ne visi panaudoja.

Iš vienos pusės, tas 60-imt kažkiek keistas, o iš kitos – jaučiuosi, kaip nugyvenus tris šimtus metų, nes mano gyvenime telpa labai daug. Galėčiau pasidalinti dar su trimis žmonėmis. Vieni žmonės kiekvieną dieną išmeta į šiukšlių dėžę ir siekia išgyventi kitą, o aš ją išgyvenu nuo ryto iki vakaro pilna krūtine. Kaifuoju nuo kiekvienos smulkmenos, kurios kiti net nepastebi. Mano gyvenime laiko požiūriu yra labai daug.

Beje, prieš keletą dienų užsirašiau tokį sakinį: įdomu kiek ūkinio muilo gabalėlių per šitą gyvenimą nusipirksiu? Jei skaičiuoti gyvenimą ūkiniu muilu, gali atrodyti labai menkai. O gyvenime prasmės tiek, kiek susigalvoji.

Kovo mėnesį minėsite mamos mirties metines. Laikas gydo pačio brangiausio žmogaus netekties skausmą?

Pastarieji metai mane „apdovanojo“ skaudžiais išsiskyrimais. Tikriausiai gyvenimas rodo, kad turiu subręsti. Suprantat, visada kažkam buvau jaunesnė, o dabar tų vyresnių žmonių retėja. Galvoju, ar ne laikas brandai? Virgai aš buvau draugė ir mama viename, savo mamai – taip pat. Prieš pat mirtį, jos paklausiau: mama, ar atpažįsti mane? Kas aš? O ji gudriai pažvelgė į mane ir tokiu vaikišku balsu atsakė: mama. Paskutinius gyvenimo metus ji tikrai turėjo jausmą, kad aš jos mama.

Man Vytas sakė, kad kai mirė mama, aš visai nepergyvenau. Tai buvo natūrali pabaiga. Neperdėsiu sakydama, kad savo mamos gyvenimą prailginau jei ne septyneriais, tai penkeriais metais – tikrai. Tai būtų galima užakcentuoti citata iš vienos knygos: „Nėra vaistų nuo ligos, kurios negydo meilė“. Mano mama pradėjo keistis ir šypsotis mums begyvenant kartu. Aš ją lydėjau iki paskutinės akimirkos, glosčiau, bučiavau, dainavau dainas, keičiau sauskelnes, leidau rūkyti ant supamo krėslo. Jei reikėdavo mamą maudyti, vadinasi, aš irgi maudausi. Man tai nebuvo našta, nors kai kam taip atrodė iš šalies.

Pamenu, kai draugė, Amerikoje dirbanti hospise, man ir sesei Rusnei pasakė: mergos, nulipkit nuo motinos, ji numirti ramiai negali. Tąkart nuėjau padaryti Rusnei ir sau arbatos, o tada nusprendžiau sugrįžti į mamos kambarį paimti albumą. Tai truko vos kelias minutes. Mamai užteko tiek pabūti be mūsų – užėjus į kambarį, supratau, kad jos nebėra. Ją paleidau lengvai.

Rūpintojėlis – skamba man galvoje klausant jūsų. Vaikystėje rūpinotės močiute, suaugusi – mama. Tikiu, ir aplinkiniais... O kas jumis pasirūpina?

Aš, aš, aš! Žmogus laimingas, kai pats yra sau atrama. Tokia sau aš ir esu. Anksti tai susivokiau. Apsidairiau aplinkui ir pagalvojau, o kas mane galėtų paguosti? Nepamačiau nieko ir supratau – niekas ir neturi. Žmogus gimsta vienas ir miršta vienas. Tai nėra liūdna. Visgi kai duodu, aš vienaip ar kitaip iš žmonių gaunu labai daug meilės atgalios. Būna prieina žmonės ir klausia, ar gali mane apsikabinti. Tas veiksmas nėra į vienus vartus. Gaunu ir atgal, ne tik duodu. Perpratau šį mechanizmą.

Žinoma, vaikystėje buvo trauma, tikrai neturėjau prižiūrėti močiutės būdama vos vienuolikos metų. Tai ne tokio amžiaus vaiko pečiams. Padėjėjų, psichoterapeutų aplink nebuvo, teko per gyvenimą aiškintis pačiai.

Aš Vytui esu pasakius: pykstamės ne mes, o vaikystės traumos.

Natūraliai žmogus išjaučia ir neigiamas emocijas – liūdesį, pyktį, pavydą... Jūsų paletėje, regis, vien gėris ir pozityvios mintys. Visada tokia buvote?

Iš manęs Virga juokdavosi: o Dieve, tau visi geri. Visada buvau pozityvi, bet dabar, jei sutinku toksišką asmenybę, nuo jos atsitraukiu. Anksčiau to nebūčiau galėjusi padaryti. Yra žmonių, su kuriais esu nutraukusi bendravimą, bet žinau, kodėl taip yra ir suprantu, kad neprivalėjau jų gydyti. Geriau gydykis pats ir negaišk laiko.

Yra dar toks dalykas, kaip besąlyginė meilė. Su vaikais ar antra puse. O juk santykiuose būna visko. Čia kaip viešbutyje – meilėje taip pat viskas įskaičiuota. Pavyzdžiui, žinau, kad Vyto aš nepakeisiu, galiu keistis tik pati, nes nieks tavęs negali padaryti laimingu ar pozityviu. Tik tu pats.

Su Vytu jau kurį laiką darbuojatės prie motelio, kuris po mažu tampa jūsų namais. Dar daug liko rankų darbo pridėti?

Su Vytu nesame milijonieriai, kurie taškosi pinigais: kad tą namą užbaigti, turime uždirbti. Neseniai pardaviau savo BMW automobilį ir kol kas pinigėlių turime, bet šiaip, nei vieno euro santaupų nėra. Dabar nuomojamės labai fainą ekonomišką automobilį. Pamirštu, kad kuro reikia užsipilti (šypteli). Kiek uždirbame, tiek išleidžiame ant namo. Bet juk čia yra gyvenimas ir toji filosofija – išgyveni kiekvieną dieną, nes kaupimas yra kvaila. Gyvenimo pabaigoje juk nesakysi: sutaupiau, o dabar jau išeinu atostogų. Taip ir su pinigais... Ką su jais veiksi kai bus 80-imt?

Mes su Vytu esame žiauriai geri draugai, mes bendraminčiai. Žmonės klausia, ar mes nesipykstame statydami namą. O aš nesuprantu to klausimo. Mes apskritai praktiškai nebesipykstame. Aš Vytui esu pasakius: pykstamės ne mes, o vaikystės traumos ar skaudžios patirtys. Kai tą supranti, laikui bėgant nebelieka dėl ko pyktis.

Namai – jūsų savotiškas meno kūrinys?

Jūs matytumėt, kokias aš jūros būtybės išpaišiau ant mūsų vieno iš dušo sienų! Vienas kambarys viena spalva, kitas kita. Miegamasis – nenusakomos žalios spalvos, kitas greta – lyg baklažanas. Aš esu gyvenimo menininkė, o man gyvenimas – meno kūrinys. Nekuriu amžinųjų vertybių, nes netikiu jomis. Man patinka švelniai įprasminti savo kasdienybę būtent taip.

Tikiu, kad buvusiame motelyje erdvės – per akis. O ką jus ten dviese su Vytu veiksit?

Aš ir sakiau: Vytuk, mes su amžiumi vienas kito nerasim. Slėpynių žaisim. (juokiasi). Ten bus ne tik mūsų gyvenimas, ten bus ir studija, ofisas, turėsime didelį sodą. Daug erdvės man labai patinka. Bet aš darau ne tam, kad turėti, o tam, kad grožėtis. Juk daugiau nieko neturime, tik šią akimirką. Rytojaus jau gali nebūti. Dabar prisimenu draugę Virgą – kai sustojo jos širdis, per sekundę žlugo jos planai. Todėl ir jumis dabar kalbame ir turime tik šitą laiką. Geriau jį investuoti į grožį, džiaugsmą, optimizmą, transliuoti meilę, suteikti vilties vienas kitam.

Žmonės sako: Nomeda, kaip gaila, kad jūsų nebėra televizijoje. O man taip nepatogu į akis pasakyti, kad visai negaila!

Darbuojatės su Vytu prie naujo namo, bet negyvenate kartu. Kodėl?

Su Vytu taip nusprendėme ir jau daug metų sakome, kad kartu esame dešimtmetį. Per tą laiką mes niekada nebuvo suėję į vienus namus, bet mes vaikštome į pasimatymus, kaime gyvename drauge, keliaujame drauge, į parduotuvę važiuojame drauge. Kol dabar su jumis kalbu, jis man skambino jau ne vieną kartą ir žinau, kad norėjo su manimi pasikalbėti. Manau, kad žmonės per daug įsikibę į kažkokias bendravimo formas. Žmones, jūs atsipalaiduokit. „Taip turi būti“ – tai tik sustabarėjęs pasakymas. Gyvenau gyvenimą, kaip aš noriu, neturiu jokių apgailestavimų. Patariu ir jums.

Savo spalvinga asmenybe daug metų spalvinote ir televizijos eterį. To netrūksta?

Nei kiek! Žmonės sako: Nomeda, kaip gaila, kad jūsų nebėra televizijoje. O man taip nepatogu į akis pasakyti, kad visai negaila! (juokiasi) Nesigailiu, kad eteryje buvau, turėjau fantastišką patirtį, susipažinau su nuostabiais žmonėmis. Televizija mano buvo graži pamoka, kaip klausyti ir išgirsti, nes ne visada tą mokėjau. Esu dėkinga už tą laiką, bet dabar aš kaifuoju būdama menininke.

Aš esu gyvenimo menininkė, o man gyvenimas – meno kūrinys.

Atsikeliu ryte ir pirma mintis, kad laukia gardžios kavos puodelis. Dabar daug kuriu, piešiu ir tame daug dvasinės ramybės. Vasarą laukia molinėjimai moterų stovykloje mano sodyboje. Gal atrodo, kad aš suteikiu džiaugsmą, bet iš tikrųjų, man moteriška bendrystė suteikia dar didesnį. Dabar darau tai, ką moku geriausiai. Beje, kai žmogus kuria su rankomis – tai stipriausias terapijos momentas.

Nomeda, projektuojat savo gyvenimą po 60-ties ar tame prasmės nematyti?

Neturiu jokių metinių rezoliucijų ar manifestacijų. Gyvenu dabartimi ir man tai teikia didžiulį džiaugsmą. Kaip niekada puikiai suvokiu laiko trapumą, todėl nieko neatidėlioju. Net ir dabar kalbėdama su jumis skubu pasiimti nenaudojamų akinių vienam sugalvotam savo projektui. Žinau tik vieną, kad kokybiško laiko turiu arba dieną arba dvidešimt metų. Gyvenu DA-BAR.

Fotogalerijos: