Nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas SAKALAUSKAS (40) vos kelios dienos kaip grįžęs iš Lvivo, karo purtomos Ukrainos miesto. Su kolega pianistu Dariumi Mažintu jie gabeno šios šalies kariams reikiamos įrangos ir į Lietuvą saugiai parvežė ukrainiečius menininkus.
Koks buvo kelionės tikslas?
Teatro bendruomenė surinko pinigų ir sutarė juos skirti Ukrainos kariuomenei. Nupirkome specialią įrangą – termovizorius, kurie ypač reikalingi, nes suteikia galimybę naktį pastebėti priešą. Nuvežėme ir perdavėme prietaisus tiesiai kariaujantiems ukrainiečiams į rankas.
Paskui susitikome su Lvivo operos ir baleto teatro vadovu. Norėjosi gyvai palaikyti sielai artimus žmones. Daug kas skambina, reiškia susirūpinimą, bet, žinote, norėjosi kaip nors šilčiau parodyti, kad man ir Lietuvos operos ir baleto teatrui – ne vis vien.
Kad ir kas nutiktų, mes pasiruošę su Ukrainos menininkais bendradarbiauti, padėti, būti kartu. Norėjosi ne vien žodžiais iš toli juos palaikyti, bet ir apkabinti. Aiškiai pamačiau, kaip svarbu teatro vadovui, kad atvažiavome. Tris minutes stovėjome apsikabinę...
„Kaip gera, kad jūs čia! Ne kažkur per nuotolį kompiuterio ekrane... Kaip svarbu, kad esate su mumis“, – graudinosi teatro vadovas. Daug kalbėjomės, kuo galėtume padėti, svarstėme ateities planus ir projektus. Kad ir kaip utopiškai dabar tai skamba, gyventi vis tiek reikės. Todėl jau dabar reikia galvoti, kaip karui pasibaigus padėsime Ukrainai atkurti normalų gyvenimą.
Dar viena priežastis, kodėl važiavau, – padėti nuo karo bėgantiems žmonėms. Ne kiekvienas menininkas, dirigentas, muzikas gali savo jėgomis išvykti iš Ukrainos. Esu tikras, kad kiekviena išgelbėta gyvybė yra svarbi. Jei būčiau galėjęs, būčiau išsivežęs visą Lvivo operos ir baleto teatrą.