Žmogus, kuriantis šventes kitiems, sako, kad jam pačiam nereikia nei kvapą gniaužiančios prabangos, nei išskirtinių daiktų. Nors intensyvus darbas verčia didinti tempą, geidžiamiausias Lietuvos dekoratorius Mantas Petruškevičius nesiruošia perdegti: kad ir be atostogų, tačiau bent viena savaitgalio diena tebūnie poilsio šventė – žinoma, be gulinėjimo ant sofos.
Vasarą atrodė, kad dirbote dieną naktį. Regis, nebuvo nė vienų žymesnių vestuvių be Manto dekoro.
Tikrai, buvo gana sudėtinga. Daug darbo, daug kelionių į užsienį, vyko ir numatytų, ir atidėtų dėl karantino vestuvių.
Ne vienus metus gražinate Vilnių: dekoruojate restoranus, viešbučius, butikus, tarsi teigdamas, kad šventę galima susikurti bet kada – nelaukiant Kalėdų.
Pastebiu, kad pasikeitė žmonių požiūris į fasadų puošybą, ypač džiugina, kad tai vyksta ne tik Vilniuje – į mane kreipiasi restoranų ar parduotuvių savininkai iš mažų miestelių. Jau daug kam atrodo, kad yra svarbu sukurti šventišką nuotaiką: juk ji traukia žmones. Tokios nekasdienės atmosferos juk norisi visais metų laikais. Tik kad nebespėju daryti to, ką man siūlo...
Bet turbūt sunku rasti jėgų atsisakyti, jei siūlomi geri pinigai?
Mano bėda ta, kad vis dar sunku pasakyti „ne“. Mane tiesiog sugeba įkalbėti! Tarkime, skambina kolegei, ji, viską apsvarsčiusi, atsisako užsakymo, praneša man, o kai skambučio sulaukiu aš, imu ir... sutinku.