Šiais metais kalbos apie žurnalistą Dovydą PANCEROVĄ (33) netyla. Tai jis su kolege išleidžia knygą apie ministrą pirmininką, tai teškia pareiškimą ant stalo direktoriui, nes išsiskiria abiejų požiūris į žurnalistiką, tai pristato naują detektyvinį romaną „Medžiojant tėvą“, kurio pagrindinis veikėjas, žinoma, yra žurnalistas.
Perskaičiau naujausią tavo romaną. Man pasirodė, kad Vakarų Lietuva, tavo gimtasis Šilutės kraštas, kuriame dedasi keisti dalykai, knygai suteikė skandinaviško detektyvo prieskonį.
Vakarų Lietuvą pasirinkau, nes ten gimiau ir augau. Jau daug metų gyvenu Vilniuje, tačiau vis dar jaučiu, kad tikrieji namai yra Šilutėje. To krašto architektūra, nuolatinis vėjas, lietus ir drėgmės jausmas man asocijuojasi su vaikyste ir saugumu.
Kai persikėliau į Vilnių, buvo sunku suprasti, kodėl to nejaučia ir nemato vilniečiai, o mano kraštas daugeliui atrodo kitoks, keistas. Kitoniškumo ir labai artimo dermė tiko romanui, sugalvojau, kad jo veiksmas gali vykti tarp snobiško, politinių intrigų kupino Vilniaus ir vilniečiams nesuprantamos, vėjų košiamos periferijos.
Šilutės krašte viską valdo vanduo: marios, Nemunas, maži namukai ir švyturiai prie vandens. Čia daug drėgmės, visada jauti dumblo kvapą, kuris maišosi su vaikystės prisiminimais. Čia jaučiuosi saugus: niekas iš manęs nieko nesitiki, nereikalauja, esu laisvas nuo ambicijų – tik dar vienas žmogus iš šio krašto. Gyvendamas Vilniuje kartais jaučiuosi tarsi gete – visi mano draugai iš Šilutės, žmona irgi iš ten. Pagalvojau, kad noriu papasakoti, kodėl šis kraštas toks ypatingas, perteikti jo jausmą. Tikiuosi, tai ne paskutinis romanas, kuriame veikia Šilutė.