Artėjant didžiosioms metų šventėms, mus ir vėl lanko dvilypiai jausmai – nedrąsi viltis, kad šiemet viskas bus kitaip nei pernai, ir baimė, kad Kalėdos ir šįsyk iš mūsų bus pavogtos. Bet gal tai gali tapti proga susikurti naujas šventimo tradicijas?
Turbūt daug kas dar prisimena prieš 12 metų internete plitusį vaizdelį iš privataus vakarėlio, kuriame alkoholio padauginusi mergina nė už ką nesileido užmigdoma pačiame šventės įkarštyje ir desperatišku, nevilties ir begalinio troškimo kupinu balsu vis kartojo: „Aš noriu šventę švęsti!“ Jos noras švęsti, nepaisant sumažėjusių galimybių tai daryti, buvo toks užkrečiantis, kad ši frazė keleriems metams tapo tautos folkloru. Ar tai jums neprimena dabartinės situacijos? Kuo labiau mums nerekomenduojama ar net draudžiama švęsti, tuo stipriau norisi tai daryti.
Stebint prieš didžiąsias šventes nutįsusias kilometrines automobilių eiles prie patikros punktų tais laikais, kai buvo ribojamas judėjimas tarp savivaldybių, šmėkštelėdavo mintis, kad per pandemiją žūtbūt aplankyti savo giminaičius pasiryžo net tie, kurie dešimtmečius jų nelankė.
„Klausyk, Petrai, o tu tikrai atsimeni, kur ta mūsų tetulė gyvena?“ – klausia Onutė, kartu su Petru įstrigusi kelių valandų spūstyje. – „Žinoma, kad atsimenu. Iškart už beržynėlio, po kairei. Jei, aišku, to beržynėlio dar niekas neiškirto...“ – netvirtai atsako Petras. – „Hmmm... O tu tikrai žinai, kad ta tavo tetulė dar gyva?..“ – naują abejonę pasėja Onutė. – „Blogiausiu atveju bent jau žvakutę ant kapelio uždegsim“, – ryžto nepraranda Petras.
Juokas juokais, bet tai, kad švenčių ribojimai pandemijos metu sukėlė kur kas didesnį pasipriešinimą nei kiti draudimai, pastebėjo ne tik lietuviai. Kaip pernai pranešė JAV transporto saugumo administracija, vien oro transportu per Padėkos dieną pasinaudojo daugiau nei šeši milijonai amerikiečių, o per Kalėdų ir Naujųjų metų savaitę jų buvo dar daugiau – net 14 milijonų. Sekmadienis po Naujųjų metų buvo judriausia JAV oro kelionių diena nuo pandemijos pradžios.