Šiandien ji – atsidavusi mama, mylinti žmona, darbšti princesė. Bet nekilmingajai Mette-Marit (46) prireikė nemažai laiko ir pastangų, kol užėmė vietą Norvegijos karališkojoje šeimoje.
Ji retai kalba apie nelengvą jaunystę ir visiškai naują pradžią, kai būdama dvidešimt aštuonerių vieniša motina, restorano barmenė tapo princese ir sosto įpėdinio žmona. Paprastoms marčioms nelengva pritapti naujoje tam tikro luomo šeimoje, o Mette-Marit skrydis buvo tiesiog svaiginamas. Ir niekas negalėjo patarti, kur tyko kliūtis ir dėl ko teks ne šiaip stengtis, o stumtis alkūnėmis ar gudrumu.
Sakykim, didžiulė skrydžių baimė trukdė atlikti karališkąsias pareigas. Ligos ir traumos irgi darė savo – norvegai net praminė ją princese ant žirnio. Netrukus po vestuvių 2001 metais princas Haakonas (46) išvyko metams studijuoti į Londoną. Jai nuolat buvo primenama praeitis pernelyg liberalioje aplinkoje. Jos skonis irgi dažniau buvo kritikuojamas, nei keldavo susižavėjimą. Rūmų protokolo tarnyba laužė galvą, ką daryti su būsimosios karalienės sūnumi iš ankstesnio ryšio (Mariui Borgui Høiby (22) mamos vestuvių dieną buvo ketveri). 2011 metų interviu leidiniui „Gala“ Mette-Marit prisipažino buvusi toli gražu ne idealiausia kandidatė į sosto princeses.
Mažylis, dabar jau suaugęs vyras, gyvenantis JAV, negavo jokio titulo ir liko tiesiog Marius. O jo mama pirmuosius dešimt santuokos metų kiek galėdama stengėsi būti tobula princesė. Tačiau šiandien jai svarbu būti savimi ir gyventi laikantis savo principų.
Apie tai Mette-Marit kalbasi su norvegų poetu ir rašytoju Geiru Gulliksenu, su juo sudarė ir išleido knygą „Hjemlandet og andre fortellinger“ („Tėvynė ir kiti apsakymai“). Rinkinyje dvylika iškilių autorių svarsto, ką jiems reiškia būti norvegais, o princesė pasakoja apie vaikystę.
Ji augo, visų akimis, pavyzdinėje šeimoje: mama – bankininkė, tėvas – žurnalistas. „Namie visi žinojo tiesą, bet atrodėme tobuli“, – sakė ji. Iki tobulybės buvo toli - kai Mette-Marit buvo vienuolika, tėvai išsiskyrė, ji liko gyventi su mama Marit Tjessem. Abu tėvai sukūrė naujas šeimas.
Paauglės protesto nereikėjo ilgai laukti – buvusi paklusni ir pareiginga mergina tapo maištinga. „Vaikystė kažką pažadino. Buvau sukaupusi daug pykčio šeimai ir visuomenei; jis turėjo prasiveržti, bet išėjo tik įniršis ir liūdesys“, – prisimena ji.
Šešiolikmetė Mette-Marit nusiskuto plaukus ir metams iškeliavo į Australiją. Į Norvegiją grįžo prieš abitūros egzaminus ir pradėjo mokytis Kristiansando katedros mokykloje. „Man taip anksti teko prisiimti atsakomybę. Bet nepateisinau kitų žmonių lūkesčių. Niekada jų nepateisindavau.“
Nebaigusi studijų jauna moteris vertėsi pardavėjos ir padavėjos darbais, išbandė narkotikus (šį faktą norvegai iki šiol jai primena), mėgavosi viskuo, ką gali pasiūlyti naktinis Oslo gyvenimas. 1997 metais gimė sūnus – santykiai su jo tėvu Mortenu Borgu (51) nesusiklostė. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad Borgas visada aktyviai dalyvavo sūnaus gyvenime: berniukas dalyvavo jo ir dizainerės Celine Maktabi (41) vestuvėse, daug laiko leido naujoje tėvo šeimoje. Vaikinas turi jaunesnį brolį: Celine Marių vadina trečiąja savo atžala ir net išsitatuiravo jo vardą ant rankos, kaip ir kitų savo vaikų.
Norvegijos pelenės istorija aprašyta šimtus kartų. Muzikos festivalyje „Quart“ ji sutiko sosto įpėdinį princą Haakoną (išties prieš kurį laiką buvo matęsi tame pačiame renginyje) ir plykstelėjo kibirkštis. O 2000 metų gruodžio dešimtąją Mette-Marit pasirodė Nobelio taikos premijos teikimo ceremonijoje Osle kaip oficiali princo nuotaka. Per spaudos konferenciją Haakonas prisipažino, kad jie jau metai kartu.
Nuo to laiko net monarchijos kritikai neturi ko prikišti būsimajai karalienei, išskyrus senas nuodėmes. Vis dėlto ji nepalaidojo maištingos dvasios. Minėtajam rinkiniui (princesė garsėja kaip literatūros globėja, skatinanti skaityti) Gulliksenas išrinko apsakymą, kuriame veiksmas vyksta 2032 metais, po menamos karaliaus Haraldo mirties. Jo herojus, sosto paveldėtojas, susipyksta su visa šalimi ir atsisako karūnos. Kas nors čia įžvelgs provokaciją ir pačios Mette-Marit gyvenimo iliustraciją. Tačiau Mette-Marit tai – meno kūrinys. Ji prisipažįsta: „Aš vis dar maištautoja. Savo vaidmens neatlieku taip, kaip daugelis tikisi. Netgi, manyčiau, atvirkščiai.“
