Šiandien daugelis kiemų virtę automobilių stovėjimo aikštelėmis. O dar prieš keletą dešimtmečių bet kokiam vaikui jie atstojo visatą.
Dienos buvo ilgos lyg šimtmečiai, bet ir darbų... tik spėk suktis. Reikėjo įsliuogti į medį, pasisupti ant šakų, pavaikyti katę, pažaisti slėpynių tarp ką tik mamos padžiautų paklodžių, aptarti vakar matytą filmą apie indėnus, pamokyti nenaudėlį iš gretimo kiemo, pašaudyti varnas iš laidynės, padėti kaimynui pataisyti mopedą vertingais patarimais, blogiausiu atveju – palaikyti ar paduoti įrankius, nusiaubti kieno nors sodą... „Eime žaisti klasių!“ – įkišusi galvą į virtuvę kuri nors mergaitė kviesdavo draugę arba vesdavosi į nuošalią vietelę parodyti „sekreto“. „Nori, špagatą padarysiu?“ – siūlydavosi kiemo gražuolė. „O aš moku dviračiu važiuoti be rankų“, – girdavosi nedrąsiausias.