Rugsėjo 7–11 dienomis Vilniuje nuaidėjo įvietintas šiuolaikinės muzikos festivalis „Muzika erdvėje“, kurio metu festivalio svečiai buvo kviečiami miestą patirti miestą kaip archetipą – įvairių simbolių jungiančią visumą.
Penkias dienas vykusiame festivalyje kasdienėse ir netikėtose erdvėse buvo pristatyti net 11 kūrinių.
Nuo pat festivalio atidarymo trečiadienio ryto iki pat sekmadienio vakaro, sostinės svečiai ir gyventojai turėjo unikalią galimybę pasiklausyti išskirtinai 3G maršrutui sukurtą Ritos Mačiliūnaitės bei Aivaro Dočkaus garsinę instaliaciją, skirtą patirti „Pirmąsias minutes Vilniuje“.
„Gera, jog galime žmonėms suteikti galimybę patirti kultūrą, nebūtinai perkant bilietus į koncertines sales, o tiesiog vykstant miesto autobusu. Matyti naturalias keliautojų reakcijas, išgirsti, jog kai kurių žmonių pirmas kartas taip klausantis muzikos, su ausinėmis – yra nepakartojamas jausmas“, – apie garsinę instaliaciją pasakoja festivalio meno vadovė Agnė Matulevičiūtė.
Trečiadienio vakarą, festivalio atidarymą pratęsė koncertas VILNIUS TECH lauko amfiteatre. Gailė Griciūtė pristatė savo kūrinį „Kulisai“, o jį atliko VDA kamerinis choras.
Amfiteatras vakarui tapo tarsi teatro scena, kurioje buvo tyrinėjama amfiteatro dinamika bei gyvybė. Susirinkę svečiai galėjo mėgautis choro atliekamu kūriniu, kuris įrėmino amfiteatro reguliarų gyvenimą.
Sekanti šiuolaikinės muzikos festivalio diena pasižymėjo prasmingais erdvių tyrinėjimais.
Vakarėjant, Vašingtono skvero fontanas iš kasdienio miesto objekto virto muzikinio performanso erdve. Kūrybinė grupė atliko kūrinį, kurio tekste buvo galima išgirsti ir poeto H.Radausko eiles.
Pasirodymo metu buvo gyvai atliekamos vokalinės miniatiūros, kuriančios kompoziciją su aplinkoje skambančiais natūraliais garsais ir modifikuotais garsovaizdžių įrašais. Unikali šio fontano vandens choreografija atsiskleidė kūrinio režisūroje. Trys atlikėjos, specialiai šiam pasirodymui sukurti kostiumai ir scenografija – tarsi ryšininkai tarp vandens ir žmogaus pasaulių – atvėrė galimybę pasinerti į naują fontano pasakojimą. Fontanas valandai išryškėjo kaip vizualiai, garsiškai ypatingas objektas.
Kompozitorė Jūra Elena Šedytė, režisierė Greta Štiormer, kostiumų dailininkė Aistė Marija Stankevičiūtė, šviesų dailininkas Justas Bø tekstas originalus ir Henriko Radausko, atliko Dainora Aleksaitė, Ieva Haja Parnarauskaitė, Jūra Elena Šedytė
Penktadienio festivalio renginius, pradėjo į MO terasą besirenkantys žiūrovai. Ant muziejaus betoninės sienos buvo paruošta audiovizualinė instaliacija, sukurta kompozitorės Justinos Šikšnelytės. Prieš duodant startą žiūrovams stebėti bei klausyti, su autore vyko diskusija apie instaliacijos reikšmes. Autorė kvietė instaliacijos stebėtojus:
„Pažvelgti į Vilnių kitaip. Pastebėti detales, stabtelėti ir pasigrožėti, šiuo atveju skilusiomis sienomis. Ar galima atrasti grožį defekte, trūkume? Susimąstyti, kodėl mes visi taip norime būti tobuli ir bijome tokiais nebūti. Kodėl grožis privalo būti "tobulas"? Tas pats su miestais. Man Vilnius yra netobulai tobulas ir gražus.“
Justina Šikšnelytė dalinosi savo potyriais apie Vilniaus architektūrinius tyrinėjimus, kuriuose rado ir įtrūkimų, pasakojančių įvairius kontekstus apie pastatą:
Galimybė į tą patį dalyką galima pažvelgti keliais būdais. Skilusi siena – defektas, arba skilusi siena ant muziejaus sienos – meno objektas.
Taip ir besąlygiška meilė. Kai mylime, juk ir įtrūkimai ir netobulumai mums savotiškai žavi. O aš be galo myliu Vilnių.
„Skubančiame dienos rimte, atrasti laiko stebėti besikeičiantį miestą. Pastebėti, kad architektūra, lyg laiko žemėlapis. Čia dabartis, čia būta praeitas, o čia dar tik bus ateitis. Palinkėčiau kiekvienam atrasti, pamėgti, nemėgti, jausti ir svarbiausia gyventi, o ne tik egzistuoti Vilniuje“, – Vilniaus gatvių praeiviui žinutė siunčia audiovizualinės instaliacijos sumanytoja, kompozitorė Justina Šikšnelytė.
Penktadieniui įgavus pagreitį žiūrovai ir praeiviai sukluso prie Naktinio Vilniaus Avilio. Vilniaus gatvės triukšmą ir savaitgalio istorijas savo kūrinyje įgarsino Mantvydas Pranulis su grupe. „ F*** ALL THE PERFECT PEOPLE” – taip kūrinį pavadinęs kūrėjas Mantvydas Pranulis kvietė miestiečius nesistengti būti ar atrodyti tobulai. Performatyvus garsinis aktas buvo tarsi meditacija, apeigos, ritualas ir vakarėlis viename. Įgarsinantis Vilniaus g. ritmą bei joje esančias Vilniaus svečiių ir gyventojų pasilinksminimo vietas, valandai toji gatvė pavirto
Savaitgalis festivalio ritmu tęsėsi ir tądien prasidėjo Lukiškių kalėjime. Ignas Juzokas pristatė savo kurinį „Laiko durys“, skirtą būtent kalėjimo erdvėms:
„Visi kompozicijoje, skirtoje elektronikai ir daugiakanalei akustinei sistemai, naudojami garsai buvo įrašyti Lukiškių kalėjime. Ši istorinė Vilniaus vieta kinta, jos istorinis krūvis senka. Tačiau pavyko įrašyti ir tas duris, kurios mena laiką, kai buvo naujos, ką tik įstatytos pačiame moderniausiame carinės imperijos kalėjime.”
Po audioperformanso žiūrovai turėjo galimybe drauge su rezidentu Ignu Juzoku įprasminti kūrinio reikšmes ekskursijoje po Lukiškių kalėjimą.
Tą patį rudenėjantį šeštadienį įvyko kompozitoriaus Dominyko Digimo kūrinio pristatymas Literatų gatvėje, kuri vakarui tapo Skambiąja gatve. Žiūrovai patyrė garsinį pasivaikščiojimą po Vilniaus senamiestį, kurio metu buvo tyrinėjamas akustinis miesto paveikslas, dėmesį atkreipiant galbūt į daug kartų girdėtus, tačiau nepastebėtus garsus, kuriančius šios vietos ir viso miesto garsinį identitetą. Garsinis pasivaikščiojimas baigėsi galutine stotele – Skambiojoje gatvėje, kurioje pastatų languose kompozitoriaus kūrinį atliko Naujosios vokalinės muzikos kolektyvas „MELOS“.
8–iems balsams pritaikytas kūrinys suskambėjo Ir pasiliko gatvės sienose bei erdvėse.
Jeigu kam nebuvo tekę lankytis VU botanikos sode Vingiaus skyriuje, tai šeštadienio vakarą renginio svečiai turėjo galimybę patirti botanikos sodo įvairovę ekskursijoje, kurios finale įvyko šviesų ir garso instaliacijos pristatymas. Kompozitorius Fume bei šviesų dailininkas Justas Bø sukūrė neregėtas patirtis sodo svečiams.
Fume kūrinio „Temporature“buvo pristatomas su sinchronizuotu apšvietimo dizainu: kuo tempas ir spaudimas didesnis, tuo apšvietimas mėlynesnis, kuo tempas lėtesnis – apšvietimas sausesnis, kaitresnis, raudonesnis. Šiomis priemonėmis kuriama alegorija į jau dabar pasikeitusius mūsų metų laikus – į jau seniai ryškiais speigais atsimenamą žiemą bei šiandieninę ir tikriausiai būsimą kaitrią, dulkiną vasarą. Savo patirtimi apie premjerą dalinosi kompozitorius Fume:
„Prieš instaliacijos pradžią, skambėjo klausimas – o tai, Vingio parke yra botanikos sodas? Ši lokacija yra puikus hidden gem, esi mieste, bet kartu, jautiesi kažkur už jo ribų. Labai džiugu, jog pavyko į ją įnešti garsų ir šviesos. Didžiulis ačiū Justui Bø su komanda, Botanikos sodo personalui už naktines ekskursijas ir „Muzikai Erdvėje”, kad pasirašė šiai avantiūrai – now on to new adventures.”
Festivalio uždarymo diena prasidėjo Televizijos bokšte. Žiūrovai patyrė ekskursiją po bokšto evakuacines patalpas aštuonioliktame aukšte, vėliau žmonės nusileido iki 14-tojo – į tarnybines bokšo patalpas, kuriose įvyko kompozitoriaus Kristupo Bubnelio kūrinio „Turm–musik (Paukščių takas)“. 4 atlikėjai ir jų tūbos išsirikiavo į aukštį ir atliko ypatingą kūrinį didžiausiai Lietuvos vertikalei. Pristatydamas kūrinį, kompozitorius užsiminė apie istorinius bei kultūrinius kontekstus:
„Paprastai iš vidaus nematomos ir visuomenei neprieinamos televizijos bokšto erdvės vienam vakarui virto muzikiniu instrumentu, kurį papildė keturios tūbos, atliepiančios bokšto kūną – liemenį ir vazą. Įdomu, kad Renesanso epochoje net egzistavo varinių pučiamųjų žanras Turm-musik („bokšto muzika“), todėl sąsaja tarp tūbų ir bokšto – ne atsitiktinė. Na, o kalbant apie vietos sakralinį krūvį, sausio 13-osios įvykiai šioje vietoje tapo lietuvių tautos už nepriklausomybę simboliu. Televizijos bokštas – naujojo Vilniaus archetipas.“
Vakare svečiai susirinko į Nacionalinę dailės galeriją, kurioje šios erdvės didingumą į muziką apvilko Mindaugo Urbaičio kūriniai.
Vaikščiodami po nuolatinės ekspozicijos erdves, žiūrovai galėjo išgirsti kūrinius, kuriuos atliko Lietuvos kamerinis orkestras (vad. Egidijus Mikšys), styginių kvartetas „Chordos“ bei ansamblis Fluorescence.
Išskirtinai galerijos erdvėms sukurtas Mindaugo Urbaičio simultaninis muzikinis vyksmas dediguotas artėjančiam Vilniaus 700 jubiliejui.
Festivalio uždarymas įvyko Katedrinės varpinėje. Vilniaus arkikatedros varpinės didžiųjų varpų skambesyje bei unikalioje garsinėje patirtyje dalyvavo miesto gyventojai bei svečiai.
Minint varpų įkėlimo dvidešimtmetį, skambėjo specialiai šiems varpams sukurtas kūrinys „Heksameronas“, neįprastu būdu tyrinėjantis jų garsinę prigimtį ir galimybes. Pirmą kartą kūrinys nuskambėjo šių metų pavasarį, o šį kartą siūlo unikalią galimybę – pasinerti į magišką ir paslaptingą varpų gaudesį naktį.
Kūrinio kompozitoriai Matas Drukteinis, Agnė Matulevičiūtė ir Gintaras Sodeika įkvėpimo semiasi iš teologinės „heksamerono“ sąvokos. Biblinėje tradicijoje aprašytą pasaulio kūrimo procesą, nusakantį, kaip Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, jie perkelia į šešių atlikėjų neįprastu būdu – nenaudojant varpų šerdžių – atliekamą kompoziciją.
„Tyrinėjant sostines skirtingas erdves, archetiktūrinius bei socialkultūrinius aspektus, net ir kasdienės erdvės įgauna naujas reikšmes bei prasmes. Gera stebėti, jog „Muzika Erdvėje“ vis tobulėja ir auga, prie festivalio prisideda nuostabūs kompozitoriai bei kūrėjai, vis daugiau įgarsintų erdvių. Miestas apjungtas begale archetipų, kuriuos kiekvienas suprantame skirtingai ir savitai. Festivalis griausmingai pasitinka ateinančius metus, kuomet Vilnius švęs 700–tąjį jubiliejų. Laukite naujienų“, – padėkos žodžiu dalijosi festivalio meno vadovas Matas Drukteinis.
