Kai buvau vaikas, pavydžiai stebėdavau artimiausių mūsų šeimos kaimynų vaikus, Velykų rytą sode ridenančius kiaušinius. Su apmaudu ir viltimi būti pakviestai į tą šurmuliuojantį savų žmonių gniutulą žiūrėdavau magiškas rungtynes bundančioje pievoje – kieno įstabiais miško žolelių viražais marginti kiaušiniai toliau nuriedės.
Mūsų šeimoje kiaušinių niekas nerideno, o ir dažydavo juos banalokai – svogūnų lukštais, kuriuos surinkti nebuvo pati maloniausia man skiriama užduotis. Tačiau anuomet nelabai ir gilinausi. Tradicijos? Meh, kokia nuobodybė.
Pamenu, kaip amžiną jam atilsį senelis tokias rungtynes pagaliau organizavo savo sodybos kieme. Tokios didžiulės romantikos jau nejutau. Gal tiesiog svetimame kieme žolė žalesnė?
Užtat nemažai azarto ir sumaišties sukeldavo tėvo velykinis ritualas ryte, susėdus prie šventinių pusryčių stalo, susidaužti margučiais. Pirmiausia vienu galu, tuomet kitu. Ir taip, kol išliks stipriausias... Šios tėčio, o dabar jau ir dviejų anūkų senelio tradicijos azartiškai laikėmės iki šiol.
Tik štai šįmet sėdžiu lūpą patempusi, skrebenu jums kompiuterio klavišais ir suprantu, kad tokių keistų Velykų dar gyvenime nebuvo. Kokia čia prisikėlimo šventė be šeimos? Verkšlenu anądien ir suprantu, kad tokių kaip aš svarbiausią metų sekmadienį – visas pasaulis. Be ilgamečių tradicijų, be jaukių pasistumdymų ryto saulėje, be šventintų verbų, kurias močiutė aną sekmadienį iš bažnyčios parsinešė...