„Vieną dieną supratau: kol nepamilsiu savo novelių, tol niekas manimi nepatikės“, – sako komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė Dovilė RAUSTYTĖ-MATEIKĖ (37). Atradusi santykį su raidėmis, kurios tapo žodžiais, vėliau sakiniais ir išsiliejo pasakojimais apie tobulybės paieškas, šiandien ji neabejoja, kad kūryba ir rašymas yra tai, ką visada norėjo daryti. Pirmoji Dovilės knyga „Tobulų žmonių istorijos“ yra geriausias patvirtinimas, kad jai pavyko.
Ar tikrai lengva rašytojui pripažinti nemeilę savo kūriniui? Tai, kas eina iš vidaus, rodos, taip intymu ir staiga – svetima...
Sunkiai prisijaukinu tai, ką parašau. Kurį laiką svarsčiau, ar normalu nemėgti savo kūrybos. Jei man nepatinka, tai kaip patiks kitam?
Pradėjau ieškoti panašių istorijų, skaičiau interviu su rašytojomis ir rašytojais, režisierėmis ir režisieriais. Paaiškėjo, kad toks žvilgsnis į savo kūrybą yra gana įprastas – kai kurie žinomi rašytojai prie savo išleistų knygų net negali prisiliesti, pasideda į lentyną, ir baigta.
Žinau pavyzdžių, kai režisieriai per savo filmų premjeras sunkiai išsėdi kino salėje. Jau mėnuo, kaip išspausdinta knyga, prie kurios tiek daug dirbau, guli namų bibliotekoje, bet taip ir neprisiverčiu jos perskaityti. Įsijungia nelemta vidinė kritikė, matyt, ne veltui knygoje tiek švelnios kritikos perfekcionizmui.
Esi patyrusi tobulumo ir perfekcionizmo siekį savo kailiu?
Nė nepajutau, kaip prieš keletą metų įsisukau į būseną, kuri reikalavo visiško perfekcionizmo. Tada pradėjau svarstyti – iš kur tai kyla? Ir kai ėmiau apie tai daugiau galvoti, analizuoti situacijas, supratau, kiek daug aplink perdėto perfekcionizmo, kuriam nori nenori pasiduodi. Visi šie apmąstymai, patirtys nugulė į knygą.
Kai pradedi galvoti, kokiais savo būdo bruožais esi nepatenkintas, natūralu, ieškai šaknų, pradžios. Pavyko rasti?
Žinoma, lengviausia kaltinti aplinką, atsigręžti į vaikystę, aplinkybes, iš kurių ateini ir kuriose užsibūni. Manyje visada gyveno daugybė veikėjų, viduje kūriau jiems pasaulius. Per tuos veikėjus pradėjau kalbėti ir apie perdėtą tobulumo siekį, matyt, tokia buvo manoji paieškų kelionė.
Vaikystėje į darželį nėjau, daug laiko leisdavau su seneliais. Tėvai ir seneliai gyveno viename name. Tėvai – į darbą, aš – pas senelius. Mano pasaulis buvo ne vaikų, o vyresnių žmonių, su jais žaisdavau, išdykaudavau. Save prisimenu kaip melancholišką vaiką, nors mama nesutinka ir vartydama šeimos albumus man rodo: štai, juk šypsaisi. Ir tikrai – linksma, nutrūktgalviška! Negaliu prisiminti savęs tokios!