Kad sukurtum muzikos instrumento dizainą, negana turėti vaizduotę – reikia išmanyti garsų inžineriją, suprasti ir jausti muziką. Ankstyvojoje jaunystėje gitara profesionaliai grojusiam industrinių produktų dizaineriui Rapolui GRAŽIUI (30) šie dalykai nėra tolimi. Be kelių gitaros modelių, jis neseniai sukūrė dar ir smuiką, kuris šiandien – muzikės Loros Kmieliauskaitės rankose.
Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado gitara?
Ji kaip ištikimiausia partnerė lydi visą mano sąmoningą gyvenimą. Reikėtų pabrėžti, kad tėtis (dailininkas Audrius Gražys – red. past.) labai mėgo klausytis roko koncertų ir juos žiūrėti, tad namuose dominavo „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „AC/DC“, Jimi Hendrixas ar „Queen“. Uždeganti ir įkvepianti šių roko atlikėjų energija manyje užkoduota gal nuo trejų metų.
Tėvų ir jų draugų menininkų aplinka (mama – aktorė Monika Bičiūnaitė – red. past.) mane natūraliai įtraukė, klausydavausi pokalbių, iš tos aplinkos daug mokiausi, joje turbūt praleisdavau kur kas daugiau laiko nei su bendraamžiais. Įdomiausia, kad ši muzika persidavė ir greitai dvejų sulauksiančiai dukrai Liucijai – tereikia užleisti kokį nors roko gabalą, ir ji jau šoka.
Nuo vaikystės įstrigęs vienas muzikinis klipas, kuriame, regis, kažkuris grupės „Queen“ atlikėjas laiko už savęs gitarą ir sukasi, – taigi tas instrumentas užsifiksavo kaip judėjimo, energijos ir laisvės simbolis. Nuo dvylikos pradėjau mokytis groti, o kai jau buvau pažengęs, po vienos kelionės į Jungtines Valstijas tėtis lauktuvių parvežė baltą gitarą, labai panašią į mano dievuko Jimi Hendrixo.