Nuo irklavimo iki Nepriklausomybės stipendijos: tyrėjas atvirai – apie brukamą „teisingą“ kelią ir didžiausią šoką
Ekonomistas, ekonominės istorijos tyrėjas, ISM universiteto docentas dr. Adomas Klimantas šiemet pelnė Valstybės Nepriklausomybės stipendiją už monografiją apie Lietuvos ekonominę raidą. Nors savo tyrimais ne vienam jaunuoliui tampa įkvėpimu, pats mokslininkas pripažįsta, kad dar mokykloje jo gyvenimas daug labiau sukosi apie irklavimą nei apie akademinę karjerą, o aiškaus plano, kuo norėtų būti ateityje, ilgą laiką apskritai neturėjo.
„Tikrai nebuvo taip, kad nuo mažumės aiškiai žinočiau, kur viskas nuves“, – pripažįsta tyrėjas.
Pokalbis su A.Klimantu – apie kelią nuo irklavimo iki Oksfordo universiteto auditorijų, apie jaunų žmonių spaudimą kuo greičiau atrasti „teisingą“ gyvenimo kelią ir kodėl, jo manymu, Lietuvos progresas per pastaruosius dešimtmečius yra viena ryškiausių sėkmės istorijų regione.
Adomai, mokykloje nemažą gyvenimo dalį užėmė sportas. Ar tuo metu akademinis kelias apskritai tau atrodė kaip reali kryptis?
Tikrai ne, bet ir su sportu savo gyvenimo nesiejau ir olimpinių ambicijų neturėjau (šypteli). Tiesa, sportas išties tuo metu buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis – gana rimtai užsiėminėjau irklavimu, važinėjome į varžybas Baltijos šalyse, buvo daug treniruočių, daug disciplinos. Tas etapas tikrai davė labai daug.
Man atrodo, kad ištvermės sportas labai stipriai formuoja žmogų. Tu pripranti dirbti ilgai, net tada, kai rezultato dar nesimato, pripranti prie rutinos, nuoseklumo. Vėliau tai labai persikėlė ir į mokslą.
Bet nuo pat paauglystės jutau, kad manyje ilgą laiką varžėsi dvi pusės. Viena sakė, kad reikia rinktis kažką praktiško – inžineriją, technologijas ar panašią kryptį, kita vis grąžindavo prie istorijos, kuri mane domino nuo vaikystės.
Kadangi tėtis yra fizikas, inžinierius ir verslininkas, o mama – medikė, mokslų daktarė, aplinkoje buvo daug kalbų apie tradicines profesijas, o istorija ilgą laiką atrodė kaip labai įdomus, bet nebūtinai praktiškas pasirinkimas. Todėl ekonomika galiausiai tapo kompromisu.
Po mokyklos daug jaunų žmonių renkasi studijas užsienyje, bet tu nusprendei likti Lietuvoje. Kodėl?
Baigęs mokyklą, nejaučiau stipraus poreikio kur nors išvažiuoti. Aišku, daug mano draugų rinkosi užsienio universitetus, bet man norėjosi pirmiausia pabandyti save čia, o tada jau žiūrėti, kur tas kelias nuves.
Kai pradėjau domėtis ekonomikos studijomis, daug žmonių rekomendavo ISM universitetą. Įstojau, pradėjau studijuoti ir gana greitai pajutau, kad ekonomikos sritis man iš tikrųjų pradeda patikti. Studijų metu natūraliai atsirado labai daug erdvės ieškoti savo temos, daugiau klausimų, į kuriuos norėjosi gilintis.
Bet vis vien nuo istorijos nutarei per toli nepabėgti?
Taip (juokiasi). Iki studijų net nepagalvojau, kad įmanoma suderinti du dalykus, kurie man buvo įdomūs, bet čia labai daug nulėmė bakalauro darbo rašymas ir pokalbiai su dėstytojais.
Kuo vyresniuose kursuose buvau, tuo daugiau atsirado gilesnių ekonomikos temų, daugiau dėstytojų paskatinimo ieškoti savo kampo. Tuo metu ir pradėjome kalbėtis, kaip būtų galima suderinti mano domėjimąsi istorija ir ekonomika. Taip po truputį ir atsirado ekonominės istorijos kryptis. Atsimenu, tada atsirado labai aiškus jausmas, kad pagaliau radau savo sritį, į kurią norisi gilintis toliau.
Ar būtent tuomet atsirado ir mintis apie studijas Oksforde?
Taip (šypsosi). Kai jau supratau, kad būtent ekonominė istorija mane labiausiai ir traukia, pradėjau dairytis plačiau – kur ši kryptis stipri, kur vyksta įdomiausi tyrimai. Taip mano akiratyje ir atsirado Oksfordas.
Aišku, tuo metu jis atrodė kaip gana sunkiai pasiekiamas dalykas, bet labai daug drąsos davė dėstytojų palaikymas universitete. Bakalauro darbas iš esmės tapo tuo pagrindu, kuris vėliau atvėrė kelią į magistrantūros studijas, o dėstytojai labai skatino bandyti ir patys rašė rekomendacijas stojimui. Pamenu, tada susirašiau ir su Oksfordo profesoriumi, kuris dirbo būtent mane dominančioje srityje. Jis pasakė, kad mano pasiūlyta tyrimo tema jiems atrodo įdomi ir kad, jeigu įstosiu, galės mane priimti po savo sparnu. Tada viskas po truputį pradėjo judėti į priekį.
Kuo studijos Oksforde skyrėsi nuo studijų Lietuvoje?
Didžiausias skirtumas buvo pats mokymosi modelis. Ten viskas vyksta daug mažesnėse grupėse, nebėra didelių auditorijų su dešimtimis studentų. Daug kas vyksta „tutorialų“ principu, beveik individualiai. Kartais keturiese sėdėdavome aplink dėstytoją ir kelias valandas diskutuodavome apie tarpukario ekonomiką.
Kiekvieną savaitę tekdavo skaityti labai daug medžiagos, rašyti esė, dalyvauti diskusijoje. Tai labai intensyvu, bet kartu labai įtraukia.
Aišku, mano karta pataikė į gana keistą laiką, nes studijų metu prasidėjo pandemija. Paskutinis trimestras jau vyko nuotoliu, teko grįžti į Lietuvą. Todėl dalis tos Oksfordo patirties tiesiog nutrūko. Gal dėl to ilgą laiką buvo jausmas, kad tas etapas iki galo neužsibaigė, taipogi liko nebaigtų tyriminių darbų. Todėl natūraliai atsirado ir mintis apie doktorantūrą ten.
Studijuodamas Oksfordo doktorantūroje atlikai Lietuvos ekonominės istorijos tyrimą, už kurį šiemet pelnei nacionalinę stipendiją. Ką tau reiškia toks įvertinimas?
Man tai tikrai labai svarbu. Akademiniame pasaulyje, rašant disertaciją, praleidi metus archyvuose, prie duomenų, tekstų, analizių. Kartais atrodo, kad gyveni labai siaurame savo temos burbule, todėl natūraliai ateina momentų, kai pradedi savęs klausti, ar žmonėms apskritai tai rūpi. Todėl toks įvertinimas man buvo svarbus ne tik kaip profesinis pripažinimas, o labiau kaip ženklas, kad Lietuvos ekonominė istorija gali būti įdomi ne vien akademikams. Kad žmonėms iš tikrųjų rūpi, kaip gyvenome anksčiau, kodėl šiandien esame tokie, kokie esame, kaip keitėsi valstybė ir visuomenė.
O kas pačiam buvo netikėčiausia tyrinėjant Lietuvos ekonominę istoriją?
Didžiausias šokas turbūt buvo suvokti, kokia skurdi tarpukariu iš tikrųjų buvo Lietuva. Mes labai dažnai tą laikotarpį romantizuojame, kalbame apie jį kaip apie savotišką aukso amžių, bet ekonomine prasme Lietuva tuo metu buvo labai neturtinga valstybė.
Atsimenu, man pačiam tas suvokimas pradžioje buvo gana keistas. Tu užaugi su vienokiu pasakojimu, o tada pradedi matyti skaičius, duomenis, palyginimus ir supranti, kad realybė buvo gerokai sudėtingesnė.
Bet ilgainiui būtent tai man leido visiškai kitaip pasižiūrėti į dabartinę Lietuvą. Kai matai, nuo kokio taško šalis startavo prieš šimtą metų, prieš penkiasdešimt ar net prieš trisdešimt penkerius metus, daug aiškiau supranti, kokį milžinišką progresą sukūrė mūsų tėvų ir senelių karta.
Aišku, dabar ateina naujas etapas. Vien pigia darbo jėga konkuruoti jau nebegalime. Turime ieškoti naujų būdų augti – per inovacijas, technologijas ir produktyvumą. Bet apskritai, žiūrint istoriškai, Lietuvos progresas yra milžiniškas. Ir man atrodo, kad mes kartais patys jo iki galo neįvertiname.
Gal dėl to ir pats gana dažnai kalbi apie tai, kad stiprios galimybės gali atsiverti ir čia, Lietuvoje?
Taip, turbūt. Bent jau mano paties istorijoje labai daug svarbių dalykų prasidėjo būtent čia. Čia, studijuojant ISM, atsirado ekonominė istorija, čia pradėjau gilintis į temas, kurios vėliau gana natūraliai nuvedė iki Oksfordo.
Todėl man kartais atrodo, kad mes Lietuvoje dar vis linkę šiek tiek nuvertinti tai, ką patys turime. Dažnai atrodo, kad stiprios tarptautinės galimybės prasideda kažkur svetur, bet mano paties patirtis turbūt labiau parodė, kad labai daug gali prasidėti ir čia – nuo žmonių, dėstytojų ar temos, kuri kažkuriuo momentu tiesiog labai užkabina. O paskui jau natūraliai atsiranda ir kitos patirtys, ir žmonės, iš kurių gali labai daug išmokti.
Ir turbūt kuo daugiau pamatai pasaulio, tuo labiau pradedi vertinti tai, ką turime čia. Dėl to ir pačiam šiandien labai norisi savo žinias ir patirtį grąžinti atgal į Lietuvą.
