Nuo kino salės iki filmavimo aikštelės: Gražina Arlickaitė apie Vilniaus ir kino ryšį
Pirmąjį filmą, privertusį suprasti, kad kinas gali būti kur kas daugiau nei pramoga, kinotyrininkė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė pamatė dar būdama moksleivė – dėl jo net teko pabėgti iš pamokų. Nuo tada keitėsi ir kinas, ir jo žiūrėjimo būdai, ir pats Vilnius, kuriame prabėgo didžioji jos profesinio gyvenimo dalis. Praėjusiais metais už nuopelnus kino kultūrai Šv. Kristoforo apdovanojimą pelniusi G. Arlickaitė sako, kad per dešimtmečius nepasikeitė viena – kino gebėjimas pasakoti žmonių istorijas ir leisti svetimą patirtį išgyventi kaip savą.
„Kad kinas nėra tik pramoga, supratau dar mokykloje, kai Ukmergės kino teatre pamačiau Luchino Visconti garsųjį filmą „Rokas ir jo broliai“. Filmas mane giliai sujaudino, tačiau iki profesinio posūkio į kiną buvo dar labai toli. Nebuvau tradicinė aktorius įsimylinti moksleivė, nepuošiau kambario sienų Alaino Delono portretais, tačiau anksti supratau, kaip giliai gali paveikti ir sukrėsti filmas“, – prisimena ji.
Tąkart, norint pamatyti filmą, apie kurį iš anksto nežinojo beveik nieko, teko pabėgti iš pamokų. Po daugelio metų ratas netikėtai apsisuko – jau pati rengdama L. Visconti kūrybos retrospektyvą ir pristatydama jo filmą „Scanoramos“ žiūrovams, G. Arlickaitė prisiminė tą pačią moksleivę Ukmergės kino teatre.
„Vertindama filmą jau visame Visconti kūrybos kontekste, jaučiau, kad tas kažkada patirtas jausmas vis dar yra su manimi. Galvoju, gal tokie išgyvenimai ir parengia netikėtus profesinius posūkius, kuriems kažkada lemta įvykti“, – svarsto kinotyrininkė.
Kinas keičiasi, bet jo esmė – ne
Per jos profesinį gyvenimą kinas spėjo patirti ne vieną didžiulį virsmą. Keitėsi technologijos, kino teatrai, filmų kūrimo ir žiūrėjimo galimybės, o šiandien didžiulę dalį pasaulio kino galima pasiekti net nepakilus nuo sofos. Vis dėlto G. Arlickaitė įsitikinusi, kad technologiniai pokyčiai nepakeitė svarbiausio dalyko.
„Kinas keičiasi taip pat, kaip keičiasi gyvenimas ir mes patys. Įvairiais laikotarpiais jis pasakoja istorijas apie žmones, taigi apie mus, formuluoja klausimus tiems, kurie jį žiūri. Viskas priklauso nuo žmogaus gebėjimo patirti ir išgyventi svetimą istoriją kaip savą. Kinas padeda susitikti su kitu žmogumi, kuris gyvena kažkur toli, bet gali netikėtai tapti tau artimas ir suprantamas“, – sako ji.
Anot kinotyrininkės, nuo nebyliojo kino laikų kinas nuolat siekė daugiau – įsileido garsą, spalvą, vėliau moderniausias technologijas. Tačiau visos šios permainos nepakeitė jo esmės: skirtingais būdais pasakoti apie žmones, jų likimus ir išgyvenimus.
Pasikeitė ir pats žiūrovas – arba bent jau galimybės rinktis, kur ir kaip žiūrėti filmą. Vis dėlto G. Arlickaitė neskuba brėžti ribos tarp šiandienos ir prieš kelis dešimtmečius kino salėse sėdėjusių žmonių.
„Visais laikais žiūrovai yra įvairūs – skiriasi jų amžius, patirtis, išsilavinimas, poreikiai, lūkesčiai ir dar daugybė dalykų. Ir prieš daugelį metų, ir dabar į kiną ateina žmonės, kurie nori kažką pamatyti, išgirsti, suprasti, gerai praleisti laiką arba tiesiog pasislėpti nuo lietaus, kaip yra pasakęs vienas žinomas režisierius. Ką jiems duoda ką tik pamatytas filmas, kokias mintis ir klausimus jie išsineša – tai svarbiausia“, – įsitikinusi ji.
Miestas, kuriame telpa skirtingos istorijos
Šiandien pasikeitė ne tik tai, kaip Vilniuje žiūrimas kinas. Vis dažniau pats miestas atsiduria priešais kino kamerą – sostinės gatvės, pastatai ir rajonai tampa Lietuvos bei užsienio kūrėjų filmų ir serialų lokacijomis. G. Arlickaitės nestebina, kad kino kūrėjai Vilniuje atranda vis daugiau skirtingų istorijų.
„Vilnius yra vienas gražiausių Europos miestų. Jame gyvename dažnai nesusimąstydami, koks jis, kaip atrodo, apie ką byloja jo senamiesčio mūrai. Kinui jis neabejotinai įdomi ir patraukli lokacija vien jau dėl to, kad jame dar ryškūs skaudžios praeities įspausti randai, kuriuos paliko miesto kova už teisę išlikti“, – pasakoja ji.
Būtent miesto daugiasluoksniškumas, anot G. Arlickaitės, neleidžia Vilniui tapti vien gražiu fonu. Jo istorija nėra paslėpta, o skirtingi laikotarpiai mieste egzistuoja vienas šalia kito.
„Vilnius yra toks, koks jis yra – neišgražintas ir nesupaprastintas, akyla akis negali to nepastebėti. Jame yra visko – ir praeities, ir veržlios dabarties, ir ateities judesio. Tai daro jį patrauklų pasakojant pačias sudėtingiausias istorijas“, – sako kinotyrininkė.
Tačiau miesto vertė G. Arlickaitei nėra matuojama vien tuo, kaip jis atrodo kino ekrane ar atvykusiam svečiui. Miestas, jos įsitikinimu, pirmiausia turi būti kuriamas žmonėms, kurie jame gyvena kasdien.
„Pagarba miestui išreiškiama per pagarbą žmogui, gyvenančiam jame. Svarbu ne pasipuošti prieš atvykstančius svečius, o daryti viską, kad gyvenimas Vilniuje būtų orus, gyvas, patogus ir pagarbus visiems jo gyventojams“, – teigia G. Arlickaitė.
Miestas, kurio nesinori dalyti į dalis
Paklausta apie asmeniškai brangiausią Vilniaus vietą, G. Arlickaitė neišskiria nei kino teatro, nei gatvės, nei pastato. Savaitgaliais ji mėgsta vaikščioti senamiesčio gatvėmis, tačiau net ir nuostabioji Šv. Onos bažnyčia jai nėra vienintelis miesto simbolis.
„Esu prisirišusi prie kažko daugiau negu vienas pastatas, gražus kiemas ar netgi nuostabioji Šv. Onos bažnyčia. Aš puoselėju savyje supratimą miesto, kuris man tiesiog brangus. Ir tai man svarbiausia. Atrodo, nuskriausčiau jį, jeigu prisiriščiau prie kažkurios vienos jo dalies ar pastato“, – sako ji.
Šis ryšys su Vilniumi praėjusiais metais įgijo ir simbolinę išraišką – už nuopelnus kino kultūrai G. Arlickaitei įteiktas Šv. Kristoforo apdovanojimas. Šiemet iki rugsėjo 20 d. vilniečiai vėl gali siūlyti žmones ir organizacijas, kurių darbai, idėjos ir iniciatyvos paliko reikšmingą pėdsaką sostinės gyvenime.
O paklausta, už ką, apsukus Šv. Kristoforo padėkos kryptį, ji pati norėtų padėkoti miestui, kuriame prabėgo didžioji jos gyvenimo dalis, G. Arlickaitė atsako vos vienu sakiniu:
„Už tai, kad galiu šį miestą mylėti ir nenorėti gyventi niekur kitur“.
Iki rugsėjo 20 d. (vidurnakčio) nominuokite tuos, kurie keičia Vilnių!
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.