„Mūsų įrodymai bus siaubingi, ir jūs sakysite, kad sudrumsčiau jums miegą... Jie tokie stulbinantys, jog drįstu spėti, kad nė vienas mano žodis nebus paneigtas; teisiamieji neigs tik asmeninę savo atsakomybę arba tai, ką jie žinojo apie šiuos nusikaltimus...“ – tokiais JAV prokuroro Roberto Jacksono žodžiais prasidėjo karo nusikaltėlių teismas, vadinamas NIURNBERGO PROCESU.
Pirmą kartą į teisiamųjų suolą sėdo aukščiausi valstybės pareigūnai, kaltinti karo nusikaltimais ir genocidu (šis žodis irgi pirmą kartą pavartotas Niurnberge). Visa tai suteikia teisę Niurnbergo tribunolą vadinti pagrindiniu XX amžiaus teismu, de facto padėjusiu tašką Antrojo pasaulinio karo istorijoje, o svarbiausius jo kaltininkus pasiuntusiu į kartuves.
Teisti, negalima pasigailėti
Kai 1943 metais daugiau ar mažiau tapo aišku, kad antihitlerinė koalicija karą laimės, kilo klausimas: ką daryti su karo nusikaltėliais? Tuo metu jau buvo surinkta daugybė protokoluotos medžiagos Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, Prancūzijoje apie sudegintus kaimus, apiplėštus miestus, išneštas muziejines vertybes, kankinimus, koncentracijos stovyklas, dujų kameras, bandymus su žmonėmis. Tų pačių metų rudenį Sąjungininkai pasirašė deklaraciją, kurioje pažymėta, kad visos pusės nori nubausti karo nusikaltėlius.
Idėja teisti tuos, kurie pradeda karus ir daro nusikaltimus, nebuvo nauja. Toks procesas vyko po Pirmojo pasaulinio karo Leipcige. Deja, iš didelio sąrašo išbrauktos vokiečių generolų ir admirolų, davusių įsakymus, pavardės. Galiausiai niekas nebuvo nuteistas ir reikalas užglaistytas.