Nuogas kūnas visais laikais simbolizavo paslaptį, tačiau pramogų pasaulyje paslaptys anksčiau ar vėliau atskleidžiamos. Kodėl žinomos moterys ryžtasi fotografuotis nuogos? Atsakymų daugybė: vienoms tai – karjeros laiptelis, kitoms – galimybė atkreipti dėmesį į naują projektą, trečioms – siekis akimirkai sustabdyti bėgantį laiką ir po daugelio metų turėti ką parodyti savo vaikams.
Nuogumas, kaip ir žaliavalgystė, pūstos rankovės ar platėjantys džinsai, į madą tai su triukšmu ateina, tai vėl iš jos išeina. Dabar – nuogumo nuosmukio laikotarpis: madingas santūrumas ir susilaikymas, kūnai slepiami per dideliais drabužiais ir dangstomi kaukėmis, o jautri visuomenė linkusi įsižeisti nuo menkiausio apnuoginto lopinėlio.
Atūžusio dvidešimt pirmojo amžiaus pradžia buvo visai kitokia. Žmonės mėgavosi viskuo – ir labai drąsiai, ekonomikos krizės dar nenujautė, perteklius ragino švaistytis, o nuogas kūnas tikriausiai vienintelis dar įstengė kelti emocijų. Vakaruose siautė tikras nuogumo vajus: kai kurios įžymybės bene dažniau pasirodydavo nuogos nei apsirengusios. Kūno fotografija ištobulėjo iki pavydėtinų aukštumų: fotografai ir stilistai sukūrė daugybę išmanių pozų, leidžiančių pridengti intymias herojų vietas, manipuliuoti formomis, atskleisti gražiausią jų pusę – ir visgi neperžengti padorumo ribos. Drabužių tokiems meno kūriniams beveik neprireikdavo, užtat rekvizitui tikdavo viskas, kas pasitaikydavo po ranka: nuo vyriškų kaklaraiščių iki muzikos instrumentų. Kaip ir svetur, Lietuvoje kiekviena save gerbianti žinoma moteris jautė pareigą bent kartą įsiamžinti nuoga: prieš objektyvą Ievos kostiumais pozavo ne tik dainininkės, aktorės, bet ir verslininkės, politikės. Vienos fotografijos nugulė į slaptus mylimųjų stalčius, o kitos – į žurnalų viršelius ir tapo balzamu skaitytojų akims bei delikačia istorine vertybe herojų palikuoniams.