Nuotaka – prie vilkiko vairo: šiaulietės Jovitos vestuvės tapo tikra sensacija

Su naujienų portalu Žmonės.lt J.Baltramiejūnėnė taip pat pasidalijo ir savo bei vyro Rimo pažinties istorija.

Paaiškėjo, kad pora kurį laiką gyveno visai netoli vienas kito, tačiau jų keliai galutinai susikirto tik pažinčių programėlėje.

„Su vyru susipažinau lygiai prieš šešerius metus, „Tinder“ programėlėje. Jis paspaudė „patinka“, o aš atsakiau tuo pačiu. Pasirodo, mes buvome kaimynai – gyvenome vienas priešais kitą, nors to net nežinojome. Taip ir prasidėjo mūsų pažintis. Penktadienį susipažinome ir pradėjome bendrauti, o pirmadienį pirmą kartą susitikome“, – Žmonės.lt pasakojo moteris.

Visgi pirmasis pasimatymas įvyko ne taip kaip įprasta. Jovita į draugiją pasiėmė ir savo bičiulę.

„Pirmajame mūsų pasimatyme pasirodžiau kartu su drauge. Buvau kiek pasimetusi, todėl sakau draugei: „Važiuojam kartu, vis tiek jau esame drauge.“ Taip mes ir nuvažiavome dviese. O kai pirmą kartą su juo susitikome ir atsigėrėme kavos, jau tada supratau, kad susitiksime ir kitą dieną“, – kalbėjo J.Baltramiejūnienė.

Praėjus 4 metams po jųdviejų pažinties, vyras paprašė Jovitos rankos.

„Sužadėtuvės įvyko prieš dvejus metus. Važiavome labai toli, visai į kitą Lietuvos kraštą. Buvome išsinuomoję labai gražią sodybą ant ežero kranto, ir ten, vakare, ant tilto vyras man pasipiršo. Didelės nuostabos nebuvo, nes jau seniai to tikėjausi – vis dėlto jau buvo praėję ketveri draugystės metai. O vestuvės įvyko lygiai po šešerių metų buvimo kartu“, – dalijosi pašnekovė.

Gegužės 16-ąją Jovita ir Rimas vienas kitam prisiekė amžiną meilę ir drauge su 30 svečių atšventė ypatingą dieną.

Tiesa, ši data jiems turi dar gilesnę prasmę, nes būtent tą dieną kasmet minima ir jų draugystės sukaktis.

„Mūsų vestuvių ceremonija vyko Šiaulių metrikacijos skyriuje. Pareiškimus padavėme rugpjūčio 1 d., tuomet viską ir pradėjome planuoti: ieškoti fotografų, galvoti, kur vyks šventė, kas ją praves, iš kur išsinuomosime vilkiką. Taip viskas ir pajudėjo į priekį. Pati vestuvių šventė, kurioje dalyvavo apie 30 svečių, vyko kaimo turizmo sodyboje „Girelė“, nutolusioje apie 7 kilometrus nuo Šiaulių“, –pasakojo ji.

Jovitos ir Rimo vestuvių ceremonija sulaukė išskirtinio žiniasklaidos dėmesio – į santuokų rūmus jaunieji pasirinko netradicinį atvykimo būdą. Vietoje limuzino ar kito prabangaus automobilio, jaunieji pasirodė vilkiku, kurį vairavo pati nuotaka.

„Mintį vykti į vestuves su vilkiku galvoje nešiojausi jau seniai. Kai prieš trejus metus pradėjau mokytis vairuoti vilkiką ir siekti šios profesijos, buvau sau prisiekusi, kad nebūsiu eilinė nuotaka – važiuosiu vilkiku“, – Žmonės.lt kalbėjo J.Baltramėjūnienė.

Neįprastą idėją paversti realybe padėjo ne tik didelis noras, bet ir sėkmingai išlaikytas vairavimo egzaminas.

„Kai spalio 24 dieną išlaikiau teises, nusprendžiau ieškoti vilkiko nuomai. Vyras tam pritarė, nes ir pats yra tolimųjų reisų vairuotojas. Prie šios idėjos įgyvendinimo labai prisidėjo Šiaulių vairavimo mokyklos „Autotodis“ direktorius Tadas Šilinskas. Vieną dieną atėjusi į pamoką paklausiau jo, ar galėtų man išnuomoti vilkiką. Jis pasiteiravo: „O kam tau jo reikia?“ Kai atsakiau, kad vestuvėms, jis nedvejodamas išnuomojo jį parai laiko“, – džiaugėsi moteris.

Pasidomėjus, ar nekilo sunkumų prie didžiulio vilkiko vairo sėsti vilkint puošnią vestuvinę suknelę, ji patikino didelių nepatogumų nepatyrusi.

„Laipioti aukštyn ir žemyn tapo savotišku iššūkiu, bet viskas praėjo puikiai. Iš pradžių svarsčiau važiuoti su trumpa suknele, bet ji man netiko, todėl likau prie ilgos“, – prisiminė Jovita.

Nors artimiesiems ir šventės svečiams toks nuotakos amplua nebuvo didelė staigmena, žinia apie vilkiką vairuojančią moterį greitai pasklido už šventės ribų ir netruko sudominti žiniasklaidos.

„Pagrindiniai mūsų svečiai šią mano idėją jau žinojo iš anksto. O viešumas prasidėjo, kai mano buvusi svainė užsiminė, kad norėtų apie tai parašyti žiniasklaidai – galbūt ką nors sudomins istorija apie nuotaką, vairuojančią vilkiką. Galiausiai pati parašiau leidiniui „Šiaulių kraštas“. Jie susidomėjo pirmi, atvažiavo tą dieną nufotografuoti, ir taip pasirodė straipsnis“, – pasakojo Jovita.

Moteris prisipažįsta, kad jai visiškai netikėta, jog ši istorija sulaukė tiek daug dėmesio.

„Esu paprastas žmogus, ne kokia žvaigždė, ir niekada nebūčiau susapnavusi, kad viskas taip išsiplėtos. Galvojau, kad viskas apsiribos Šiaulių žiniasklaida ir tuo baigsis. Bet kai pradėjo rašyti naujienų portalai net nesupratau, kas vyksta! Žmonės pradėjo juokauti: „Negi dabar žvaigžde tapsi?“ – juokėsi ji.

Kaip teigia pati Jovita, moteris prie vilkiko vairo šiandien jau nieko nebestebina, tačiau nuotaka – vis dar neįprastas ir dėmesį traukiantis vaizdas.

Būtent todėl jų vestuvių dieną netrūko smalsių žvilgsnių ir dėmesio tiek iš šiauliečių, tiek iš aplinkinių kaimynų.

„Pati kelionė buvo tiesiog vau! Jau vien išvažiuoti iš daugiabučio kiemo Šiauliuose su tokia mašina buvo nemenkas veiksmas. Kol puošiausi, vyras parvarė vilkiko kabiną tiesiai į mūsų kiemą. Mano name yra net 118 butų, tad įsivaizduokite, kiek ten gyventojų. Visi buvo labai nustebę: vieni filmavo, kiti plojo. Atvyko ir „party bus“, kuriuo važiavo dalis svečių, o kiti vyko savo automobiliais. Paprašiau, kad visi palydėtų mane per miestą. Taip visi kartu ir pajudėjome į miesto centrą iki pat Santuokų rūmų“, – dalijosi prisiminimais ji.

Nors moteris prie galingo vilkiko vairo šiandien vis dar traukia nustebusius praeivių žvilgsnius, Jovitai tai – ne tik aistra, bet ir rimtas profesinis tikslas. Nuotaka neslepia, kad šiuo metu intensyviai ruošiasi įgyvendinti dar vieną savo svajonę.

„Šiuo metu turiu dvi kategorijas. Su C kategorija galiu vairuoti tik sunkvežimius ir vilkiko kabiną – automobilius, sveriančius iki 7500 kg. O štai CE kategorija skirta vilkikui su puspriekabe. Man liko išlaikyti paskutinį egzaminą, kad galėčiau dirbti užsienyje, ir laikysiu jį visai netrukus“, – ateities planais dalijosi pašnekovė.

Dažnai stereotipiškai vyriška laikoma profesija Jovitą patraukė ne atsitiktinai. Moteris pasakojo, kad žengti šį drąsų žingsnį ją paskatino ir pats vyras.

„Prieš tai 13 metų turėjau B kategoriją ir visoje Lietuvoje vairavau didžiausius mikroautobusus. Vyras matė, kaip puikiai jaučiuosi prie vairo, ir vieną dieną pasakė: „Manau, kad tu galėtum vairuoti ir tokią mašiną.“ Jis apmokėjo kursus, ir taip prieš trejus metus prasidėjo mano karjera“, – aiškino ji.

Nors perėjimas nuo lengvesnių transporto priemonių prie galingo vilkiko galėtų pasirodyti gąsdinantis, ji teigia, kad didelio baimės jausmo neturi.

Ilgametė patirtis kelyje leido greitai perprasti naująją techniką. Visgi, pasak Jovitos, kur kas didesniu išbandymu tapo ne pats vairavimas, o šiuolaikiniai, itin griežti ir streso kupini vairavimo egzaminų reikalavimai.

„Mokytis nebuvo labai sunku. Jau per pirmąją pamoką man padėjo tai, kad buvau įpratusi vairuoti mikroautobusus ir puikiai jaučiau gabaritus. Kai pirmą kartą sėdau prie vilkiko vairo, be jokių problemų atbuline eiga priparkavau jį palikdama vos vieno metro atstumą, – prisiminė Jovita.

Ji taip pat pridūrė, kad tikrasis iššūkis laukia egzaminų aikštelėje: "Sunkiausia dalis šiais laikais – aikštelė laikant CE kategorijos egzaminą, kurią laikiau jau kelis kartus. Ten galioja griežti laiko limitai ir sudėtingos užduotys: puspriekabės užkabinimas ir atkabinimas (tai sudaro net 16 punktų), trys techniniai klausimai, privažiavimas atbulomis prie rampos ir, galiausiai, įvažiavimas atbuline eiga į vadinamąjį garažą.“

Moteris atvirauja, kad egzamino metu didžiausiu iššūkiu tampa ir tiksintis laikas.

„Viskam skirta 25 minutės. Jei nespėji – egzaminas nutraukiamas. Mieste vairuoti man sekasi puikiai, bet aikštelėje koją pakiša jaudulys ir nuolatinis skubėjimas dėl laiko limito. Seniau tokių griežtų taisyklių nebuvo. Prieš 20 metų šios kategorijos egzaminą laikęs vyras ar prieš dvejus metus laikę pažįstami to nepatyrė“, – dalijosi Jovita.

Nors tolimųjų reisų vairuotojo profesija ilgą laiką buvo laikoma vyriška, Jovita griauna šį mitą. Pasak jos, visuomenės požiūris keičiasi, o moterys prie sunkiojo transporto vairo neretai demonstruoja net ir pranašumą.

„Susidurti su stereotipais, kad tai ne moterų darbas, beveik netenka. Moterys jau seniai norėjo būti lygios su vyrais ir turėti lygias teises. Galiu drąsiai pasakyti, kad dažnai moterys vairuoja netgi geriau ir atsargiau už vyrus. Jos yra krapštesnės, į viską žiūri atsakingiau“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji pastebi, kad ir požiūris į patį darbą dažnai skiriasi: „Kartais vyrai prie vairo skuba arba dirba šį darbą tik dėl pinigų, nors vairuoti jiems visai nepatinka. Neneigsiu, vilkikų vairuotojų atlyginimai šiandien vilioja, tačiau aš tai darau ne vien dėl pinigų. Aš tiesiog labai mėgstu vairuoti ir puikiai jaučiuosi prie vairo.“

Vis dėlto veikli moteris neapsiriboja tik vilkiko kabina ir keliu. Ji neketina nustygti vietoje ir jau studijuoja dar vieną kryptį.

„Nors man patinka vairuoti, negaliu būti šimtu procentų tikra, kad vilkiko vairuotojos darbas man tiks visam gyvenimui. Todėl visada galvoju į priekį. Esu ryški, mėgstanti bendrauti asmenybė, tarp žmonių dirbu jau 12 metų. Pavyzdžiui, šiuo metu įstojau mokytis renginių organizavimo. Ši sritis man ypač artima. Jau esu suorganizavusi trejas vestuves, tarp kurių ir savosios, bei ne kartą buvusi piršliene“, – šyptelėjo ji.

Maža to, moters planuose sukasi ir nuosavo ūkio vizija: „Per vasarą planuoju baigti jaunojo ūkininko kursus. Turiu idėją tokią idėją: jei gausiu valstybės finansavimą, kitais metais statysiu du didelius šiltnamius, kuriuose auginsiu ankstyvąsias braškes ir agurkus. Viską darau tam, kad save realizuočiau.“

Tokį nenumaldomą norą veikti ir nuolat tobulėti suformavo nelengva, bet užgrūdinusi gyvenimo patirtis.

„Visą gyvenimą buvau nepriklausoma ir daug dirbau. Niekada nesėdėjau sudėjusi rankų ir už geresnį rytojų kovojau pati. Kadangi tai mano antroji santuoka, o sūnui jau 14 metų, gyvenime teko pamatyti visko. Supratau viena: visko turi siekti pati“, – atviravo ji.

Moteris džiaugiasi, kad šiandien šalia turi žmogų, su kuriuo gali drąsiai žengti pirmyn, tačiau išlieka nepriklausoma ir niekam skolinga.

„Savo darbu įsigijau butą, automobilį ir nuolat mokausi naujų dalykų, nes noriu būti geras pavyzdys sūnui. Vyras man yra puiki atrama – jis palaiko, neprieštarauja mano idėjoms ir visada padeda tuo, kuo gali, bet pagrindinis variklis esu aš pati. Keliaujame į priekį, kol metai leidžia!“ – šyptelėjo ji.