Kartais kritikai jį vadindavo aktoriumi chameleonu – išties, jis visiškai susiliedavo su įkūnijamais personažais. Vaidino klasikiniuose filmuose – ir apgailestavo taip ir netapęs tėčiu. Praėjusią savaitę pasaulis atsisveikino su Robertu DUVALLIU (1931–2026).
Jis gal ir nebuvo iš tų, kuriuos įprasta tituluoti superžvaigždėmis, tačiau patekti į kino istoriją jam būtų pakakę „Mūsų laikų apokalipsės“ ar dviejų „Krikštatėvio“ dalių. O juk dar buvo „Nežudyk strazdo giesmininko“, „M.A.S.H.“, „Erelis nusileido“, vesternas „Vienišas balandis“, generolo Dwighto D. Eisenhowerio ekrano biografija – beveik pusantro šimto filmų apie gyvenimą, meilę, nuotykius, istoriją ir karą. Pastariesiems jis buvo tiesiog sukurtas – ne veltui buvo profesionalaus kariškio, iškilusio iki admirolo, sūnus ir pats dvejus metus pareigingai atitarnavo. Tiesa, galiausiai viršų paėmė mamos – aktorės mėgėjos – genai, keistai sujungę karybą ir vaidybą: Mildred Virginia Hart buvo generolo Roberto Lee, vadovavusio konfederacijos pajėgoms per JAV pilietinį karą, palikuonė. Beje, filme „Dievai ir generolai“ Duvallis įkūnijo šį savo protėvį ir visą gyvenimą domėjosi pilietinio karo istorija. Taip pat – kaip tikras amerikietis – puikiai jodinėjo ir mėgo kantri muziką.