Kaunietė laivavedė Jurga ŽUKAUSKAITĖ (39) aukoja visas vasaros dienas, kad vėliau, šaltuoju metų laiku, galėtų mėgautis laisve ir tyrinėti egzotiškiausius pasaulio kraštus su bekelėms skirtu enduro motociklu. Šiemet savo kelionių krepšelį Jurga papildė Ekvadoru.
„Nustebau, kad nesulaukiau neigiamų komentarų, jog keliauju per pandemiją. Iš pradžių net nenorėjau dalytis nuotraukomis ir įspūdžiais, bet paskui tai tapo savita bendravimo forma – keliavau viena, tad buvo smagu paplepėti bent žinutėmis. Jau laukiau, kada kas ką blogo pasakys, bet tik viena vyresnė pažįstama iš Amerikos paklausė, ar nebijau susirgti korona“, – pasakoja Jurga.
Tai ar nebijojai?
Aišku, kad bijojau. Bijojau ir saugojausi, svarsčiau, kaip protingiau keliauti. Bet jau praėjusią žiemą nepavyko išvažiuoti, tai galvojau, kad jei ir šįkart neišvyksiu su motociklu – nuprotėsiu. Visas vasaras dirbu be išeiginių, be laisvos minutės, bet žinau, kad ne sezono metu galėsiu važinėti motociklu, kur tik noriu...
Į Ekvadorą mane kvietė draugė Eglė – ten važiuoja kone kasmet, tada ten buvo praleidusi jau mėnesį. Ji mane ramino: koronaviruso atvejų mažai, viskas tvarkinga, situacija suvaldyta – šalis kviečia turistus... Bet kai nuvykau į Ispaniją ir iš ten ruošiausi skristi į Ekvadorą, buvo įvesta krūva ribojimų. Normalu, kad reikia neigiamo COVID-19 testo, tačiau, nors jam užtenka dešimties dienų termino, atsirado ir reikalavimas penkias dienas izoliuotis patvirtintame viešbutyje, įvesta komendanto valanda ir ribojimas vairuoti tik kas antrą dieną: vieną dieną važiuoja mašinos su lyginiais valstybiniais numeriais, kitą dieną – su nelyginiais. O motociklų nuoma ten brangi, tad važiuoti kas antrą dieną atrodė tikra beprotybė. Atsirado baimė, kad tai tik pradžia – ribojimų gali daugėti ir mus jau po kelių dienų gali išsiųsti atgal į Europą. Apmąstyti turėjau dvi dienas, bet nusprendžiau rizikuoti: skrendu, net jei tik savaitei, – vis ką nors spėsiu pamatyti.