Olandų dizainerė Ineke Hans: „Lietuviai turi vidinio užsidegimo kurti“
Šią savaitę Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro kvietimu Vilniuje vieši viena garsiausių pastarojo meto Nyderlandų dizainerių – Ineke Hans. Žymi objektų kūrėja į Vilnių atvyko Dizaino savaitės proga vesti kūrybinių dirbtuvių studentams, o penktadienio popietę ji skaitys atvirą paskaitą. Su dizainere susitikome šio renginio išvakarėse. Užsidegimo ir idėjų nestokojanti kūrėja dalijosi mintimis apie dizainą, jo inovacijas, apie besikeičiančius vartotojų įpročius ir iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos menininkai, norėdami išlikti konkurencingame dizaino pasaulyje.
– Pokalbį pradėkime ne visai rimta gaida. Egzistuoja stereotipas, kad, tarkime, drabužių dizaineriai negali nevertinti aplinkinių rūbų, o plaukų stilistai – šukuosenų. Ar tas pats galioja ir objektų dizaineriams – štai gal visu kūnu jaučiate, kad kėdė, ant kurios sėdite, nepatogi, negraži?
– Taip, turiu pripažinti, kad įėjusi į naują patalpą aš „skanuoju“ objektus. Man patinka tyrinėti aplinką, daiktų kokybę. Pavyzdžiui, šiandienos popietę Vilniuje buvau užsukusi į vyninę, ten buvo nedidelė knygų lentyna, atitinkamą atmosferą kūrė ir senove dvelkiančios kėdės. Bet kartais leidžiu sau paatostogauti ir negalvoju apie tai. Štai dabar sėdžiu ant visiškai paprastos, niekuo neypatingos kėdės. Daug yra daiktų, kurie nėra išskirtiniai, bet jie tinkami tam tikrai aplinkai. O žmogus negražia šukuosena irgi gali būti labai gražus ir mielas!
– Penktadienį publika klausysis jūsų atviros paskaitos. Išduokite, kokia bus pagrindinė žinia, kuria ketinate pasidalinti?
Gyvename pasaulyje, kuris tiek daug visko turi, todėl mes, dizaineriai, turime susimąstyti: mes turime daug kėdžių. Kuo išskirtinė bus mano kurtoji?
– Pagrindinė idėja, kuria norėčiau pasidalinti, yra ta, kad dizaineriai turi kurti sąmoningai, su mintimi. Pastaruoju metu pastebiu, kad ši profesija tapo labai madinga. Prisimenu, kai pati pradėjau studijuoti, nebuvo tiek daug dizaino mokyklų, o dabar pasirinkimas platus: skirtingų šių studijų krypčių ir lygių apstu visur. Todėl šį rytą dirbtuvėse paklausiau studentų: „Po poros metų jūs būsite mano kolegos. Ką jūs atnešite pasauliui?“. Daug žmonių pradėjo žiūrėti į dizainą, kaip į profesiją, kur naudojant juokingas spalvas gimsta juokingi produktai, taigi, atrodo, kad visa ši veikla – vieni juokai. Nepaisant to, aš manau, kad tai rimta profesija. Gyvename pasaulyje, kuris tiek daug visko turi, todėl mes, dizaineriai, turime susimąstyti: mes turime pakankamai kėdžių. Kuo išskirtinė bus mano kurtoji?
– Kaip manote, kiek svarbu yra dirbti su studentais, studijuojančiais dizainą, ugdyti juos kaip sąmoningus kūrėjus, ir kiek svarbu yra lavinti vartotojus – kad jie rinktųsi kokybiškus objektus?
– Studentams nuolat užduodu klausimus, kurie, tikiu, verčia susimąstyti. Noriu, kad jaunieji kūrėjai kiekviename objekte įžvelgtų psichologiją. Štai guli distancinio valdymo pultelis, jis turi vieną didelį, išsikišusį mygtuką. Tai buvo apgalvota, tai psichologija. Kalbant apie vartotojus, aš pati esu vartotoja, todėl puikiai suprantu, jog daiktams brangstant, žmonės kartais nusprendžia jų nepirkti. Ir aš pati kartais taip darau, irgi žiūriu į kainą.
Prisipažinsiu, man patinka „Ikea“, tai, kad mada tampa prieinama kiekvienam. Vis tik žmonės turi suprasti ir tai, kad ne visų daiktų gamyba tokia pat, kaip įmonėj „Ikea“, ir tai, kad daiktų gamyba kainuoja. O norint ko nors išties gražaus ir gero – tai kainuos dar daugiau. Jaučiu, kad vartotojų pirkimo įpročiai pamažu keičiasi. Šiaurės Europoje pokyčiai jau prasidėjo, pastebiu, kad žmonės vis dažniau žvalgosi kokybės ir vadovaujasi principu: geriau turėti mažiau, bet kokybiškų daiktų.
– Teko skaityti, kad po studijų kurį laiką dirbote prekės ženklui „Habitat“ (populiarus britų prekės ženklas, gaminantis baldus ir interjero detales, namų apyvokos reikmenis – red.). Ką jums tai davė ir ką dizaineriams apskritai duoda darbas su masinės produkcijos gamintojais?
– Vos baigusi studijas visiškai neturėjau patirties, tad tai buvo puiki proga jos pasisemti. Gavusi pasiūlymą nė akimirką nesuabejojau. Svarbiausia – išmokau dirbti greitai. Taip pat darant užsakymus skirtingoms rinkoms pamačiau, kaip skiriasi klientų poreikiai. To, ko reikia Europai, niekada neįsiūlysi Tolimųjų Rytų šalims ir atvirkščiai. Galbūt ši patirtis nėra būtinybė, viskas priklauso nuo to, kokie bus tolimesni dizainerio siekiai, bet man ji buvo išties vertinga. Po poros metų darbo „Habitat“ aš įkūriau savo įmonę.
– Kokie kūrybos principai svarbiausi jums pačiai?
– Šiuo metu pirmenybę teikiu tokioms dizaino idėjoms, kurios sprendžia rinkoje jau esamų produktų „problemas“. Visuomet galima sukurti dar vieną česnako spaustuvą, bet kaskart sau primenu: „Kame slypi česnako spaustuvo problema?”. Ogi tame, kad juo pasinaudojus būna likučių, kuriuos sunku iškrapštyti. Todėl sukūriau tokį česnako spaustuvą, kokio dar niekas nebuvo sukūręs. Šis darbas iki šiol yra vienas iš mano visų laikų favoritų.
– Koks komplimentas apie jūsų darbą jums maloniausias?
Kurdama objektus stengiuosi, kad juose slypėtų kas nors gudraus, protingo. Kai žmonės tai pastebi – tai man yra didžiausias komplimentas.
– Esu labai savikritiška, tad bet koks geras žodis apie mano darbą pradžiugina. Ypač malonu susilaukti pagyrų, kai dirbu ne sau, o kokiai nors bendrovei. Juk tuomet susiduriu su dar viena svarbia dilema – jaučiuosi atsakinga už tai, kuo prie jos prisidėsiu. Visgi kurdama objektus stengiuosi, kad juose slypėtų kas nors gudraus, protingo. Kai žmonės tai pastebi – tai man yra didžiausias komplimentas.
– Ar sekate kokiais nors dizaino pasaulio autoritetais?
– Visuomet žavėjausi garsaus Nyderlandų dizainerio Gerrito Rietwelo darbais. Jis buvo dizaineris ir architektas, priklausęs judėjimui „De Styjl“. Jis yra sukūręs raudonos, geltonos ir mėlynos spalvos kėdę. 1920-aisiais, pasaulyje, kuriame baldai buvo vien rudi, kur užuolaidos visada būdavo užskleistos, toji kėdė žmonėms turėjo atrodyti mažų mažiausiai neįprastai, o jos kūrėjas – lyg žmogus iš kosmoso. Tiek dizaine, tiek vėliau architektūroje G.Rietwelas mėgo eksperimentuoti ir kurdamas priimdavo protingus sprendimus.
– Ką žinote apie Lietuvą, mūsų kultūrą, galbūt – ir dizainą?
– Lietuvoje lankausi antrą kartą. Pirmąkart čia buvau prieš 25 metus ir tai tebuvo labai trumpas apsilankymas. Turiu pripažinti, kad lietuvių dizainas nėra labai žinomas pasaulyje, bet aš tikiu, jog šiame regione yra potencialo. Žinau, kad labai džiaugiatės, būdami nepriklausomi. Jūsų kultūrai nemenkos įtakos turėjo priklausymas skirtingoms politinėms sistemoms – jūs gebate prisitaikyti prie aplinkybių. Tokia pozicija kartais yra žymiai geriau už tų, kurie visą laiką gyveno nesuvaržyti, tarsi sėdėdami ant patogios sofos – jūs turite vidinio užsidegimo kurti. Taip pat kažkodėl jaučiu, jog Rytų Europos šalyse tradicijos nėra nuskendusios giliai užmarštin. Pavyzdžiui, Vakarų valstybėse daugumai žmonių megzti, auginti daržoves nuosavam sode skamba egzotiškai, mes visiškai praradome tradicijas...
Visi, besidomintys dizainu ir jo inovacijomis, gegužės 8-ąją, 17 val., kviečiami apsilankyti Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centre, kur Ineke Hans skaitys atvirą paskaitą.