Nyderlandus sužavėjusi fotografė Aistė Rakauskaitė: „Architektūros fotografijoje svarbiausia – žmogus“

Lietuvoje sėkmingai baigei bakalauro studijas, tačiau atsiėmusi architektūros diplomą patraukei į Nyderlandus. Kas atvedė į šią šalį?

Baigusi architektūros bakalauro studijas ir padirbėjusi architektūros ofise Lietuvoje, neturėjau jokių konkrečių planų, tad gavusi pasiūlymą prisijungti prie architektų komandos Nyderlanduose susikroviau lagaminą ir išvykau į Roterdamą. Keliavau įsitikinusi, kad išvažiuoju vos pusmečiui ir įgavusi patirties grįšiu į Lietuvą.

Pusmetis visgi virto darbo ofise metais, per juos pamačiau, kuriose srityse dar norėčiau įgyti daugiau žinių. Tuo pačiu nusprendžiau išsiųsti paraišką į geriausiai Europoje pagal architektūros studijų kokybę vertinamą TU Delft universitetą. Galiausiai buvau priimta į magistro studijas, kurias dabar tęsiu iki šiol. 

Mokyklos laikais fotografavai žmones, studijų metais gilinaisi į architektūrą, galiausiai tapai architektūros fotografe. Sakyčiau, pasisekė sujungti hobį su profesija. Toks ir buvo tikslas ar tai nutiko organiškai? 

Manau, kad tai, kur esu dabar, susidėliojo gana organiškai. Studijuojant architektūrą dėmesys labiau krypo į objektus, tačiau ankstesnės fotografavimo patirtys skatino į architektūrą žvelgti per žmogiškąjį santykį. Nors prisipažinsiu, kad architektūros fotografės karjeros pradžia iš tiesų nebuvo lengva. Nemokant olandų kalbos, neturint jokių kontaktų ir dar iki galo nesuprantant kaip veikia rinka, joje įsitvirtinti buvo išties sunku.

Žinoma, man labai pasisekė, kad mano užsidegimą pastebėjo darbovietė Nyderlanduose, kurioje tuo metu dirbau. Būtent „V8 Architects“ pateikė pirmuosius užsakymus. Tokiu būdu turėjau galimybę parodyti, kad gebu dirbti su gan didelio mastelio pastatų fotografavimu. Po to sekė susitikimai su įvairiais architektais ar projektų vystytojais, daugiausiai Roterdame. Susitikimų metu mano įsigilinimas į projekto kontekstą tapdavo vienu pagrindiniu svertu užsakymams gauti. Tai buvo mano esminiai metodai norint kolaboruoti su ofisais ir papildyti, dar tuomet juokingai kuklų, savo fotografijų portfolio. 

Dažnai nelegaliai tenka lipti ant statybinių pastolių fotografuojamo pastato kaimynystėje, nes tik iš ten atsiveria geriausios perspektyvos. Jau nekalbu apie vaikščiojimus stogų pakraščiais.

Esi buvusi žmonių fotografė, tačiau dabar fotografuoji „negyvus“ pastatus. Ar nepasiilgsti gyvų žmonių emocijų fotosesijų metu?

Architektūros fotografijoje man svarbu žmonės, jų santykis su pastatais. Juk architektūra yra kuriama žmogaus – žmogui. Todėl kiekvienas projektas gyvas ir išskirtinis, o pastatų kontekste fiksuojami gyventojai ar darbuotojai tikrai nestokoja emocijų. Tik dabar į jas žvelgiu iš toliau. Manau, kad tai pliusas, nes, kai nereikia pozuoti prieš objektyvą, žmonės būna atsipalaidavę.  Taip ir matomos emocijos išlieka tikresnės ir ryškesnės. 

Nyderlanduose sulauki išties nemažai užsakymų. Kaip pavyko užkariauti olandų širdis savo darbais?

Šio klausimo kelis kartus klausiau savo klientų. Kodėl iš šimtų architektūros fotografų Nyderlanduose būtent aš gaunu užsakymą? Dažniausiai jie kreipiasi dėl gerų atsiliepimų, taip pat ofisai išskiria mano organizuotumą bei greitus problemų sprendimo būdus. Paskutiniu metu sulaukiu vis daugiau pasiūlymų fotografuoti, nes „moku užmegzti kontaktą su žmogumi“. Keli architektūros biurai visuomet sulaukia ne tik objektų nuotraukų, bet ir atsiliepimų ar istorijų, kurias gyventojai man nuoširdžiai išsipasakoja.

Šalia fotoaparato visuomet nešiojuosi maudymosi kostiumėlį, jei kartais tektų bristi į šalia objekto esantį vandens telkinį. 

Ar teko girdėti replikų, kad nufotografuoti pastatą ar kambarį iš šalies nėra taip sunku? Sutiktum su šia mintimi? 

Architektūros fotografijoje kur kas daugiau iššūkių nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mygtuko paspaudimas yra tik ilgo, nuoseklaus darbo ir problemų sprendimo rezultatas.

Pavyzdžiui, atvykusi fotografuoti Sijthoff pastato Hagoje (arch. V8 Architects) pamačiau, kad prieš pat pagrindinį įėjimą stovi milžiniškas informacinis stendas, kuris nuotraukose užstoja pagrindinį pastato vaizdą. Tokie objektai tikrai žavesio neprideda, tad man teko susisiekti su Hagos savivaldybe ir įrodyti, kad stendas turi būti patrauktas kaip įmanoma skubiau. Nelengvas darbas išsiprašyti savivaldybės atvežti kraną ir patraukti milžinišką objektą dėl kelių nuotraukų (šypsosi). Dėkoju jiems – stendas galiausiai buvo išvežtas!

Kiti atvejai būna žymiai ekstremalesni. Tarkim, dažnai nelegaliai tenka lipti ant statybinių pastolių mano fotografuojamo pastato kaimynystėje, nes tik iš ten atsiveria geriausios perspektyvos. Jau nekalbu apie vaikščiojimus stogų pakraščiais. O, kur dar nuolatinis orų stebėjimas. Jei rytdieną praneša rūką su saulės properšom, keičiu savo dienotvarkę ir lekiu fotografuoti pastato, kad ir į kitą Nyderlandų pakraštį. Tad kiekvienas fotografavimas visada turi nenumatytų iššūkių, kuriuos išspręsti turiu labai limituotą laiką. 

Aš visada stengiuosi pasiruošti nenumatytiems atvejams. Mano kolegos juokėsi, kai sužinojo, kad šalia fotoaparato visuomet nešiojuosi maudymosi kostiumėlį, jei kartais tektų bristi į kokį šalia objekto esantį vandens telkinį. Taip pat labai praverčia grynieji pinigai, jei netikėtai prisireikia fotografuoti iš draudžiamų fotografuoti vietų ar nusigauti ant šalimais fotografuojamo objekto esančių pastatų stogų (šypsosi). 

Kokio pastato ar erdvės fotosesija tau labiausiai įsirėžė atmintin? 

Šią vasarą gavau labai įdomų užsakymą iš Juli Ontwerp architektūros ofiso Olandijoje. Manęs paprašė fotografijomis perteikti tris pagrindinius architektūrinės idėjos elementus: žalumą, žmogų ir emocinę bei fizinę jo sveikatą. Užduotis buvo išties nelengva, pabrėšiu, kad joje nėra žodžio „architektūra, detalės, fasadai“.

Nusprendžiau, kad geriausia bus bent kelias dienas praleisti nurodytame objekte, susipažinti su kaimynais ir įamžinti jų kasdienį gyvenimą. Taip man pavyko sudalyvauti net vieno jų gimtadienyje (šypsosi).

Gautas rezultatas pranoko užsakovų lūkesčius. Kiekviena nuotrauka turėjo savo naratyvą, kuris atskleidė, kad pasirinktos architektūrinės idėjos išties praturtina bendruomenės gyvenimą. 

Koks architektūrinis objektas, pastatas yra tavo prioritetinio sąrašo viršuje?

Šiuo metu mano sąrašo pirmoje vietoje pagal pastato funkciją rikiuojasi senelių namai. Labai norėčiau fotografijomis pakeisti įsigalėjusį požiūrį, kad senelių namai asocijuojasi su vienišumu ir gyvenimo saulėlydžiu. Manau, atvirkščiai, buvimas bendruomenės nariu, dalinimasis atradimais ir sukurtas gerbūvis turėtų tapti raktiniais žodžiais, atspindinčiais šią pastatų tipologiją. 

Lietuvoje architektūros fotografija yra paklausi? Tenka sulaukti užsakymų gimtoje šalyje?

Įdomu, kad kuo daugiau dirbu ir viešinu savo darbus Olandijoje, tuo daugiau dėmesio mano nuotraukos susilaukia Lietuvoje. Čia plinta suvokimas, kad architektūros fotografija yra geriausias būdas supažindinti publiką su architektūrine kūryba. Be nuotraukų viešinimo – objekto architektūriniai sprendimai ir idėjos visada bus matomi ir suprantami tik siauram žmonių ratui. 

Kas tau labiau prie širdies – architektūra ar architektūros fotografija? 

Niekur tiek daug nesužinojau apie architektūrą, kiek užsiimdama architektūros fotografija. Vadinu tai savo neoficialiomis architektūros doktorantūros studijomis. Kol kas šios dvi veiklos vieną kitą papildo. 

Ar yra architektūros fotografas, kuriuo žaviesi ar laikai autoritetu?

Neseniai kaip tik teko susipažinti su mano favoritu ir architektūros fotografijos pasaulio „rockstar“ – olandu Iwan Baan. Kartu su SeARCH ofiso įkūrėju Bjarne Mastenbroek savo naujos knygos pristatyme jie akcentavo vis labiau susvetimėjusį ryšį tarp architektūros ir ją supančios natūralios aplinkos. Mano nuomone, Iwan nuotraukos tuo ir išskirtinės, kad jose ryšys atrandamas iš naujo. 

Gyveni vienoje labiausiai į architektūrą investuojančių šalių Europoje. Tačiau kaip vertintum situaciją Lietuvoje? Sugrįžusi namo – randi kuo pasigrožėti? 

Atvykusi dirbti į Lietuvą pastebiu, kad architektūros kartelė keliama vis aukščiau. Pavyzdžiui dar šį rugsėjį teko fotografuoti „Do Architects“ rekonstruotą valstybinį darželį „Pelėdžiukas“, kuris sovietinių daugiabučių kontekste primena, kokią didelę įtaką architektūra turi besiformuojančiam vaiko požiūriui į pasaulį. Taip pat žiemą teko įamžinti to paties architektūros ofiso projektuotą „Farmers Circle“ kompleksą Ukmergės rajone, kuriame vizionierius Niels Peter Pretzmann architektūrą priartina prie gamtos per tvarios ūkininkystės principus. Taigi, džiaugiuosi, kad yra ne tik kuo pasigrožėti, bet dar tuo pačiu tai ir įamžinti. 

Kokie tavo planai ateityje? Galbūt įgijusi nemenką patirtį planuoji visam laikui sugrįžti ir ją panaudoti Lietuvoje? 

Šiuo metu dirbu tiek Lietuvoje, tiek Olandijoje. Keliaudama tarp šalių ar miestų nenustoju dirbti – traukiniai ar lėktuvai jau tapo mano ofisu. Ketinu ir toliau derinti darbą abiejose šalyse. Neseniai fotografavau skulptorės ir tapytojos Rūtos Jusionytės dirbtuves Paryžiuje, norėčiau ir dažniau bendradarbiauti su menininkais, pažinti jų darbo erdves. Taip pat planuoju skirti daugiau dėmesio architektūrinės tematikos spaudai ir leidiniams, ypatingai Olandijoje.