Odesos teatro dirigentė – apie karą: namus paliko į glėbį stvėrusi trijų mėnesių kūdikį

Koncerte „Stiprūs kartu“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pasirodysianti 27-erių metų ukrainietė prisimena tą košmarišką rytą, kai griuvo pagal repeticijų tvarkaraštį rūpestingai surikiuotas jos pasaulis. Karo išvakarėse Odesoje M.Hrynyvetska įkvėptai dirigavo savo mylimiausią spektaklį – „Spragtuką“. Tik atsibudus, skirtingai nei šio baleto herojei, namus drebino realios, o ne susapnuotos bombos.

Pasitraukimas iš Odesos. Ar galite apie jį daugiau papasakoti?

Vasario 24-ąją penktą valandą ryto išgirdau galingą sprogimą. Iš pradžių nesupratome, kas tai. Gyvenome šalia uosto teritorijos – maža kas ten gali imti sproginėti... Tačiau kai po 20 minučių pasigirdo dar du stiprūs sprogimai, susivokėme, kad tai rimta. Įsijungę televizorių išgirdome, kad Rusijos armija atakuoja Odesą ir kitus Ukrainos miestus. Supratau, kad mūsų taikus gyvenimas baigėsi: penktą valandą ryto prasidėjo karas.

Mano pirma mintis buvo apie kūdikį: laimė, jis nuo sprogimų nepabudo. Žinojau, kad turiu tuojau pat jį kažkur saugiai paslėpti, nes tai brangiausia, ką aš turiu. Greitai susirinkome būtiniausius daiktus ir išvažiavome pas vyro mamą į nuosavų namų rajoną Odesoje. Tačiau ten irgi porą kartų netoliese nugriaudėjo sprogimai: tada nusprendėme, kad ilgiau pasilikti nebegalime. Kai girdi tokius sprogimus – po kojomis dreba žemė, tai labai, labai baisu. Aš iki šiol krūpčioju nuo stipresnių garsų.

Sėdome į automobilį ir išvažiavome. Vos spėjome kirsti Rumunijos sieną, kai mus pasivijo pranešimas, kad vyrų nuo 18 iki 60 metų iš šalies daugiau nebeišleidžia. Baisu pagalvoti apie tai, kas būtų buvę, jei būtume dar bent valandą uždelsę... Mano vyras Alikas – muzikantas, puikiai groja violončele. Odesos operos ir baleto teatre jis dirbo direktoriaus pavaduotoju tarptautiniams ryšiams ir gastrolių organizavimui. Visgi jo violončelė – geras, vertingas instrumentas – į automobilį nebetilpo: vietoj jos pasikrovėme kūdikio vežimėlį, pagriebėme po porą džinsų, megztinių, kitų būtiniausių asmeninių daiktų. Žinojome, kad pakeliui lauks mūsų draugų šeima, kuri paliko miestą anksčiau, iškart po pirmųjų sprogimų, bet jos automobilis sugedo netoli pasienio. Tad keletą dienų mums visiems teko važiuoti susispaudus septyniese.

Galiausiai pasiekėme Vokietiją, apsistojome pas mūsų draugus, gyvenančius prie Miuncheno. Jie dar anksčiau, prieš prasidedant karui, buvo mus įspėję, kad drąsiai atvažiuotume, jeigu kas nors panašaus nutiks. Ten pradėjome galvoti, kaip iš Ukrainos išvežti mūsų pagyvenusius tėvus. Nes kiekvieną minutę tikrintis internete, ar jie dar gyvi, atrodė nebepakeliama. Ir mano, ir vyro mamos sugebėjo mus laimingai pasiekti. Anyta atvykdama paėmė ir mano vyro violončelę.

Bet iš Ukrainos neišleido mano tėčio, kuriam iki 60-mečio dar trūko poros mėnesių. Nors jis šlubuoja, vaikšto pasiramsčiuodamas lazdele ir kariauti tikrai negali. Labai dėl jo pergyvenu, nes tėvų namelis Odesoje stovi Moldavankos rajone, karinio dalinio kaimynystėje. Didelė rizika, kad puolimo metu būtų subombarduotas.

Ko iš savo praeities dabar labiausiai ilgitės?

Tvarkingai suplanuoto gyvenimo, kai žinai, kas jame nutiks rytoj. Tarkim, karo išvakarėse, vasario 23-iąją, aš Odesoje dirigavau „Spragtuko“ spektaklį. Kovo 2-ąją teatre turėjo būti „Sevilijos kirpėjas“, vėliau – koncerto repeticijos. Ir staiga viso to, tarsi sapno, nebeliko.

„Spragtukas“ buvo mano mylimiausias spektaklis teatre: jo muzikoje tiek daug gilaus, tikro simfoniškumo... Ir tą paskutinį spektaklį teatre pagrojome kažkaip ypatingai. Pamenu, diriguoju Adagio, scenoje solistai šoka Pas de deux, o aš jaučiu, kaip mano viduje jausmai tiesiog sproginėja...

Visi, kas lankėsi Odesoje, girdėjo apie ypatingą mūsų teatro energetiką. Prieš kiekvieną savo pasirodymą aš paglostydavau teatro sieną ir kaip draugo paprašydavau: „Būk geras, šiandien man padėk“.

Šiuo metu Odesos teatro aikštėje sukrauta gynybinė siena iš smėlio maišų – rusai juk nesirenka, ką bombarduoti... Jei šiam teatrui kas nors nutiks, jei bent akmenėlis nuo jo sienų nusiris – nežinau, kaip sugebėsiu tai pergyventi.

Keisčiausia, kad Odesa garsėjo kaip daugianacionalinis miestas, kuriame rusų kalba būdavo girdima ne rečiau, nei ukrainiečių...

Aš ir pati užaugau rusakalbėje šeimoje. Gimiau Kryme, Simferopolyje, ten prabėgo mano vaikystė, tik vėliau persikėlėme gyventi į Odesą. Baigiau rusišką mokyklą, bet laisvai kalbu ukrainietiškai, nes turėjome gerą mokytoją. Ir niekada mūsų mieste dėl kalbos nekildavo jokių problemų.

O dabar atsirado labai aiški skirtis tarp rusų ir ukrainiečių. Ir aš pati, kai sugrįšiu į Ukrainą, kalbėsiu tik ukrainietiškai. Žinau, kad vis dar mąstau rusų kalba, bet nebenoriu daugiau ja kalbėti.

Noriu, kad koncertas, kuriam dabar rengiamės Vilniuje, padėtų kovoti Ukrainos kariams. Ir noriu padėkoti vilniečiams, užtvindžiusiems savo miestą ukrainietiška simbolika: čia matau ją visur – namų languose, parduotuvių vitrinose, žmonių atlapuose... Kai kurie LNOBT orkestro muzikantai lipdukus užklijavo net ant savo muzikos instrumentų – repetuodama pastebėjau ant fagoto širdžiai brangią vėliavėlę...

Koks Jums, kaip profesionalei, pasirodė LNOBT simfoninis orkestras?

Jame daug jaunų muzikantų, ir tai džiugina! Jie dega šviežia energija, kurios dar nespėjo įveikti repertuaro rutina. Šimtus kartų grodami tuos pačius veikalus, muzikantai teatruose pavargsta, jiems pasidaro nebeįdomu. O čia matau visišką atsidavimą savo darbui, ir tai kelia puikias emocijas.

Kokius muzikos kūrinius Vilniuje pristatysite koncerto „Stiprūs kartu“ klausytojams?

Diriguosiu Ukrainos kompozitorių kūrinius. Tai – visų pirma Myroslavo Skoryko „Melodija“, laikoma pačiu populiariausiu ukrainietiškos muzikos pavyzdžiu ir net neoficialiu Ukrainos himnu. Kur jį bediriguočiau, mane šis kūrinys visuomet persmelkia iki sielos gelmių. Vakar repetuodama jį Vilniuje pirmąkart taip aiškiai suvokiau, kad nebeturiu galimybės nueiti į savąjį teatrą, pasimatyti su gerai pažįstamais jo muzikantais. Teatro orkestras man buvo kaip antroji šeima, kurios netekti – be galo skaudu.

Dar koncerte skambės Natalkos daina „Pučia vėjai“ iš kompozitoriaus Mykolos Lysenko operos „Natalka Poltavka“ ir trys Valentino Silvestrovo Aštuntosios simfonijos dalys. Visi trys paminėti kompozitoriai – M.Skorykas, M.Lysenko ir V.Silvestrovas – geriausiai reprezentuoja Ukrainos muziką tarptautinėje rinkoje.

Kokiuose užsienio teatruose Jums pačiai yra tekę diriguoti?

Dalyvavau įvairiuose projektuose kartu su buvusia Odesos operos ir baleto teatro vyriausiąja dirigente Oksana Lyniv, kuri dabar gyvena Vokietijoje ir daug dėmesio skiria ukrainiečių muzikos populiarinimui Vakaruose. Jos dėka ir į Lietuvą atskridau – kartu su mažuoju sūneliu Leonu bei anyta, kuri prižiūri kūdikį mano repeticijų metu.

Esu dirbusi O.Lyniv asistente Bavarijos valstybinėje operoje, Bambergo simfoniniame orkestre, Graco operoje. Kartu su ja prieš porą metų Egipte, Luksoro mieste, pastatėme Giuseppe‘s Verdi operą „Aida“. Ten dirigavau antrąjį premjerinį spektaklį.

Taip pat teko bendradarbiauti su Lvivo nacionalinės filharmonijos orkestru, simfoniniu orkestru „INSO-Lviv“ ir kitais Ukrainos orkestrais bei ansambliais.

Daugiausiai jų šiandien Italijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Kai kas pasirinko Belgiją arba Nyderlandus. Dažniausiai žmonės traukiasi į tuos miestus, kuriuose būna apsistoję jų draugai ar giminaičiai – tada atvykę nesijaučia tokie vieniši. Miestelyje, kuriame mes įsikūrėm Vokietijoje, padėdamos viena kitai gyvena jau kelios Odesos orkestrantų šeimos. Nė viena iš jų nepaliko namų savo noru – mes visi beprotiškai mylim Odesą! Taip, ten prasti keliai, išsiklaipę seni šaligatviai, kuriuos sudėtinga įveikti vaikiškam vežimėliui, ir milijonas kitų problemų, bet mūsų miestas pamažu tvarkėsi, gražėjo.

O tas žydinčių liepų ir akacijų kvapas Odesoje vasaros vakarais, tos įkvepiančios pajūrio promenados! Su tuo kvapu nubudusi žinodavau, kad niekur kitur nenorėčiau būti. Penkerius metus aš studijavau Kyjive, bet prisipažinsiu – kartais iš ten pabėgdavau vien tam, kad parskrisčiau Odeson ir įkvėpčiau gaivaus pajūrio oro. Mane slėgdavo sienų pilkuma.