Odontologas Sergejus Troščenkovas pravėrė namų duris: „Mano asmenybės pokyčiai puikiai atsispindi interjere“

Netoli Neries upės ir parko esantys Sergejaus namai kažkada priminė donžuano apartamentus: gana erdvus būstas anksčiau asocijavosi su niujorkietiško stiliaus loftu. Dabar jo namų erdvė surimtėjo, kaip ir jis pats. „Su amžiumi keičiasi gyvenimo būdas, vertybės ir tavo paties charakteris, todėl nenuostabu, kad ta vieta, kurioje atgauni vidinę ramybę ir pailsi nuo kasdienių darbų, keičiasi ir auga kartu su tavimi. Mano asmenybės pokyčiai puikiai atsispindi ir namų interjere. Viliuosi, kad artimiausius dešimt ar penkiolika metų interjero permainoms nebesiryšiu“, – šypsosi.

Iš naujo pažvelgti į savo namus Sergejui padėjo bičiulė interjero dizainerė Nerija Sabaliauskienė. Sodrių ir tamsių spalvų interjeras, neprisirišant prie šiandien dominuojančių dizaino tendencijų, padėjo sukurti dinamiškus, modernius, tačiau itin jaukius namus, kuriuose negali nepastebėti preciziškos tvarkos, šeimos relikvijų, autentiškų praėjusio amžiaus kūrinių ir, žinoma, šiuolaikinės prabangos elementų. Nors Sergejus nemėgsta apsikrauti nereikalingais daiktais, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad įvairiausių interjero puošmenų čia labai daug. Tokį įvaizdį sukuria gana plati spalvų gama, skirtingų atspalvių sienos, nenuobodūs architektūriniai sprendimai, įvairiais motyvais marginti tapetai. „Grynų antikvarinių dalykų aš nemėgstu, tačiau istoriją menantys daiktai, kurie restauruojami ir pritaikomi moderniai, – išties gražiai atrodo. Štai kad ir šis virtuvėje esantis veidrodis – jo rėmas skaičiuoja pusantro šimto metų, o sendintas stiklas – šių dienų kūrinys. Virš valgomojo stalo kabantis XIX amžiaus pradžios medinis šviestuvas – irgi nestandartinė detalė iš praeities“, – pasakoja Sergejus.

Blausus, net kiek romantiškas apšvietimas čia irgi neatsitiktinai – vienas svarbiausių Sergejaus prašymų buvo, kad namų interjeras atsiskleistų ne dieną, o sutemus: „Kiti bijo tamsių spalvų ir užsukę į svečius stebisi: „Bet kaip čia tamsu!“ Tačiau tamsios spalvos atpalaiduoja ir sukuria jaukumą. Ir – nepamirškite, kokioje aplinkoje aš dirbu nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Aštuonias ar net dvylika valandų per parą esu apšviestas galingos odontologinės lempos, visur balta balta, kur dairais... Bent namuose akys pailsi nuo ryškios šviesos.“

Visos Sergejaus pirktos smulkmenos, puošiančios vyriškus, tačiau gana romantiškus namus, įsigytos gerai apgalvojus, ar jų tikrai reikės. Išlavintą skonį turinčiam vyrui draugai neretai padovanoja ką nors išskirtinio ir puikiai derančio jo namų interjere – kad ir miegamojo lovą puošiantį prancūzų mados namų „Hermès“ pledą. Sergejus yra šių mados namų gerbėjas, artima jam ir amerikiečių dizainerio Ralpho Laureno stilistika, todėl kurdamas savo interjerą įkvėpimo sėmėsi ir iš jo.

Daug dėmesio vyras skyrė įrengiamai drabužinei, kurioje vyrauja neįtikėtina tvarka – tokios turbūt nerasi net ir prabangiausiuose Milano Vittorio Emanuele II galerijos butikuose: „Stebitės? Juk aš dirbu medicinos srityje, todėl švara ir sterilumas mane lydi kasdien kone visose gyvenimo srityse jau daugelį metų – chaoso aš nemėgstu, bet perdėtas pedantas nesu. Visada norėjau garderobui skirto atviro kambario, į kurį įėjęs asortimentą apžvelgi akimirksniu. Klasikinis stilius – arčiausiai širdies, todėl kokybiškų audinių kostiumai yra mano silpnybė, o jų suskaičiuoti savo spintoje galiu per trisdešimt.“

Sergejaus miegamasis primena prabangų penkių žvaigždučių viešbučio kambarį, kur po ilgo skrydžio tik ir norisi išsitiesti puriuose šilko satino pataluose. Ši erdvė skirta poilsiui ir miegui, todėl šiukštu čia nevalgoma, o ką sau daugiausia galima leisti, tai tik rytais pasimėgauti puodeliu juodos kavos. Ant lovos net uždrausta užšokti Sergejaus numylėtinei kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių veislės kalytei Gerai. Čia ji turi specialiai tam ieškotą, bet galiausiai ir paties Sergejaus labai pamėgtą fotelį. „Ištiesus kojas jame, taip gera atsikvėpti ir paskaityti knygą...“

FIGŲ PYRAGAS

„Kadangi gyvenu vienas, retai gaminu namuose, tačiau svečius mielai palepinu savo paties ruoštais patiekalais ir gardžiais desertais.“

• 10–15 prinokusių figų
• 180 g rudojo cukraus
• ½ taurės raudonojo vyno
• 2 nedidelės citrinos
• 1 šaukštas smulkintų čiobrelių
• 4 kiaušinių tryniai
• 100 g miltų
• 1 šaukštelis vanilinio cukraus
• 200 ml riebios grietinėlės
• cukraus pudros

Pirmiausia Sergejus įkaitina orkaitę iki 170 laipsnių. 100 gramų cukraus suberia į kaitinti tinkantį indą ir įpila du šaukštus vandens – palaukia, kol užverda, tada supila vyną, įspaudžia vienos citrinos sultis, suberia čiobrelius ir dar kartą viską užverda.

Į tą patį indą sudeda dalį per pusę perpjautų figų ir ant silpnos ugnies pakaitina 10–15 minučių. „Būtina palikti šiek tiek atvėsti, kol ruošiamasi tolesniam pyrago etapui“, – priduria.

Kiaušinių trynius ištrina su likusiu cukrumi, suberia miltus ir vanilinį cukrų, supila grietinėlę, įspaudžia likusios citrinos sultis, supila atvėsusią figų ir vyno masę. Viską gerai išmaišo ar išplaka elektriniu plaktuvu iki vientisos masės.

Kepimo formą ištepa sviestu, išdėlioja likusias per pusę perpjautas figas, supila tešlą ir pašauna į orkaitę. Kepa 30 minučių, kol kepinys gražiai paruduoja. Atvėsusį pyragą apiberia cukraus pudra.