Mūsų tautietė Oksana Gedroit-Jager – viena garsiausių Niujorko modelių, jos vyras Dennis Jageris – taip pat. Abu – jauni, stilingi, gražūs, velniškai populiarūs. Tiek apie juos žinojau eidama į susitikimą restorane, spėliodama, kiek ta porelė vėluos, ir mintyse dėliodama madingus klausimus. Bet klysti – žmogiška. Jie atėjo anksčiau už mane. Negana to, jau buvo kažką užsisakę ir padavėja nešė lėkštes su kaugėmis maisto.
– Tiesiog akyse žlunga mitas apie modelius, kurie valgo vien salotų lapus.
– Oksana: Jei valgyčiau tik sveiką maistą, manęs visai neliktų. Kartais vyras sako: „Bent nueitum pasportuoti. Gėda, visos mergaitės rūpinasi savimi, stengiasi, tik tu nieko nedarai.“ O aš kiekvieną dieną valgau ledų ir pusryčiams ant mūsų stalo visada būna šoninės. Geri genai, už kuriuos turiu dėkoti mamai.
– Denni, jūs iš kur? Nes esu girdėjusi kelias versijas.
– Dennis: Iš Olandijos.
– Tulpių ir narkotikų krašto? Ar kada nors pastarųjų bandėte?
– Dennis: Gėlių ar narkotikų? Kadangi jie ten – legalūs, bandžiau. Bet nevartojau. Olandijoje visai nesinori to daryti. Čia kaip draudžiamas vaisius, kurio labai reikia vien dėl to, kad jis draudžiamas. Bet pasakyk žmogui: „Prašom, imk.“, ir jis nebenorės. Narkotikų ragavau, man nepatiko, ir tuo viskas baigėsi.
– Anksčiau narkotikai buvo stipriai siejami su modelių verslu. Kaip yra dabar?
– Dennis: Dabar apie tai daugiau rašoma, negu vyksta iš tikrųjų.
– Oksana: Modeliai – matomi, tarsi būtų stiklo akvariume. Ir jei kas nutinka, iškart visi sako: „Ko norėti, ji – modelis.“ Iš tiesų paprasti žmonės tų narkotikų vartoja nepalyginti dažniau. Bet tau neįdomu, jei kaimynas vaikšto apsirūkęs; kas kita, jei tai – žinomas žmogus. Tas pats su anoreksija. Ne kiekviena liekna mergina – anorektikė, nes anoreksija yra liga. Aš – liekna, bet valgau kiekvieną dieną ir niekuo nesergu. Žmonės mėgsta klijuoti etiketes, bet juk kiekvienas atvejis – labai asmeniškas. Mes – ne abstraktūs modeliai, esame gyvi žmonės. Valgome, vaikštome į darbą, grįžtame namo, norime poilsio ir atostogų. Niekuo nesiskiriame nuo kitų. Todėl ir nereiktų mūsų išskirti.
– Oksana, žurnalistai jus vadina ir žvaigžde, ir supermodeliu. Bet juk realiai tarp naujos kartos manekenių supermodelių kaip ir nėra?
Rinka keičiasi. Mano kartos merginos ateina ir už poros sezonų dingsta. Labai gaila.
– Oksana: Dabar viskas pasikeitė. Anksčiau Edita Vilkevičiūtė buvo supermodelis, nes dalyvavo reklamos kampanijose ir jos veidas buvo visų žurnalų viršeliuose. O dabar tiems viršeliams fotografuojamos žvaigždės: Kim Kardashian, aktoriai, dainininkai. Kendall Jenner tapo modeliu, nes yra iš Kardashianų šeimos. Arba Gigi Hadid, kurios tėvai – irgi žvaigždės. Prieš porą metų top modelių penkiasdešimtuke buvo net trys lietuvaitės, bet jų niekas nevadino supermodeliais. Rinka keičiasi. Mano kartos merginos ateina ir už poros sezonų dingsta. Labai gaila.
– Tai kuo matuojama jūsų sėkmė, jei neturite garsaus tėvo?
– Oksana: Kiekvieno modelio siekis – turėti savo klientų. Aš jų turiu ir žinau iš anksto, ką veiksiu. Yra klientas, kuriam dirbu kas antrą savaitę, yra tokių, kuriems – kas sezoną, tarkim, „Michael Kors“. Kai sukuri savo klientų sąrašą, atsiranda tam tikras stabilumas: jie tave žino, kviečia, rekomenduoja kitiems... Dirbu su gerais dizaineriais, dirbu penkias dienas per savaitę.
– Denni, kokia jūsų sėkmės istorija?
– Dennis: Buvau rastas Olandijoje, bet jau po dviejų savaičių dirbau Paryžiuje, rodžiau „Hermes“ kolekciją. Vėliau dalyvavau turbūt visų didžiųjų mados namų šou. Kai jau turėjau vardą, išvykau į Tokiją, paskui pusę metų gyvenau Honkonge. Tačiau Amerikoje turi būti visą laiką matomas; jei išvyksti į Aziją, išnyksti iš akiračio, visi galvoja, kad nebedirbi. O aš dingau beveik metams. Todėl grįžęs nebedėjau vilčių į modelio darbą. Dabar mane domina nekilnojamasis turtas. Būti modeliu vyrui nėra taip smagu, kaip moteriai, be to, už tą patį darbą esi 10 kartų mažiau mokamas. Čia visada yra ribos ir lubos, kiek tu gali gauti. O aš dabar – vedęs, noriu augti, daryti karjerą, turėti sąskaitą banke. Neatsisakau būti modeliu, jei yra konkretus pasiūlymas, jei tai – gerai mokamas dienos darbas, bet pats iniciatyvos nerodau.
– Oksana: Denniui jau dabar puikiai sekasi dirbti su nekilnojamuoju turtu. Ateina laikas, kai norisi stabilumo. Gyvenome Milane, paskui – Paryžiuje. Dabar, jau kokius ketverius metus, – Niujorke. Turime savo namus, esame laimingi ir jaučiamės kaip normalūs susituokę žmonės. Kaip tikrai susituokę. Anksčiau to jausmo nebuvo: jis – vienur, aš – kitur.
– Kaip jūs gyvenate Niujorke?
– Oksana: Gyvename Manhatane, Battery parke. Tai labai graži, žalia, tyli vieta. Esi mieste, bet lyg ir ne mieste. Iš mūsų dangoraižio dvylikto aukšto matosi Laisvės bokštas ir Laisvės statula, memorialas, kur buvo bokštai dvyniai. Mano draugai juokauja, kad mūsų vaizdas pro langą – kaip jų fototapetai. Tikrai gražu, tik kartais baisoka. Kur beeitum, visur stovi atminimo paminklai, prie jų – daugybė turistų: tau visą laiką primenama, kas įvyko... Anksčiau gyvenome Soho kvartale ir negalėjau sulaukti, kada iš ten išsikraustysime: namai buvo kaip mažos tamsios dėžutės, žiūrėdavai į kaimynų langus. Norėjome normaliai jaustis, o ne girtis, kad gyvename Niujorko Soho kvartale. Turime šunį, norisi vakarais su juo pavaikščioti.
– Dennis: Nelengvai tą butą radome, nes ieškojome, kad būtų su durininku, su baseinu, sauna, sporto sale. Kad viskas būtų po ranka – pakaktų pakilti ar nusileisti laiptais, nereiktų pusvalandį kažkur belstis. Tik vėliau aptikau, kad ta sporto salė nelabai man patinka, ir dabar lankau kitą. Bet ir iki jos – dvi minutės pėstute.
TAIP PAT SKAITYKITE: 6 niujorkiečių stiliaus detalės, kurias verta pasiskolinti
– Daugeliui modeliai atrodo kaip drugeliai: gražūs, lengvabūdžiai, paviršutiniški. Jūs randate laiko kokiems nors dvasiniams dalykams?
– Oksana: Aš – iš labai religingos šeimos. Ir kas vakarą, prieš užmigdama, sukalbu maldą, nes taip mane mokė mama ir senelė. Man gera žinoti, kad kažkas yra virš manęs. Tai tas pat, kaip turėti tėvus: jei tau bėda, paskambini mamai, kad padėtų, ir pasijunti saugesnė. Man religija – žinojimas, kad viskas bus gerai. Ir kad viskas, kas nutinka, yra prasminga... Niujorke religija turi daug formų ir visomis naudojamės: vieną dieną gera pabūti bažnyčioje, kitą dieną – pamedituoti. Visada norėjau nuvykti į Izraelį, pereiti Kristaus keliu, ir Dennio tėvai dovanojo mums tokią kelionę, šiemet važiuosime. Toks bus mūsų poilsis.
– Dennis: Mano tėvai irgi religingi, bet aš pats pasirinkau, kas man labiausiai padeda. Tai – meditacijos, pozityvus mąstymas, susitaikymas, kad yra kaip yra. Kai nutariau mesti modelio darbą, nežinojau, ką man tos permainos atneš – visišką nokdauną ar sėkmę. Bet tikėjau, kad mano pozityvumo modelis veikia, kad esame stebimi iš viršaus. Jei visiems linki gero, tai ir pats pritrauki gerus dalykus, o jei renkiesi negatyvą, tavo gyvenimas tampa apgailėtinas.
– Judu labai tinkate vienas kitam. Kaip susitikote?
– Dennis: Tai buvo Tokijuje, restorane. Turėjome bendrų draugų, jie mus pakvietė vakarieniauti. Aš atėjau ne vienas, Oksana irgi ne viena. O paskui išaiškėjo, kad gyvename beveik kaimynystėje, ir taip atsitiko, kad visi vakarais ėmėme susitikinėti išgerti taurės vyno. Buvome toli nuo savo namų, svetimame mieste, ir mums reikėjo tokio bendravimo – pakalbėti apie gyvenimą, apie šeimas. Jautėmės kaip geriausi draugai. Kai išvykome iš Tokijo, nenutraukėme ryšio, bendravome per skaipą. O Milane vėl radome vienas kitą. Tada jau linijos susikirto, prasidėjo rimti santykiai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Svajonė ir Paulius Stanikai: nepavargstantys vienas nuo kito
Mums labai pasisekė, kad abu esame modeliai. Jis žino, ką aš veikiu, aš žinau – ką jis. Nereikia teisintis, aiškintis, atsakinėti į klausimą: „Kada grįši?“, nes aš nežinau – kada.
– Oksana: Jis ir dabar – geriausias mano draugas. Dennis – labai geras, patikimas, sąžiningas, protingas. O svarbiausia – visada linksmas. Nesu girdėjusi, kad jis skųstųsi. Net kai situacija išties bloga, jis joje aptinka ką nors gera. Aš žiūriu į jį akis išvertusi: „Kaip tau tai pavyksta?“ Mano mama sakydavo: „Kai laime dalijiesi, tai – dviguba laimė. O kai dalijiesi skausmu, jo lieka tik pusė.“ Dabar suprantu, kad taip ir yra... Be to, mums labai pasisekė, kad abu esame modeliai. Jis žino, ką aš veikiu, aš žinau – ką jis. Nereikia teisintis, aiškintis, atsakinėti į klausimą: „Kada grįši?“, nes aš nežinau – kada. Kitas pasišiauštų: „Kaip tu gali nežinoti?!“ Kartais žmonėms išvis sunku paaiškinti, ką veiki. „Tu pozuoji fotografijoms?“ – „Ne, aš darau viską! E-commerce (elektroninę reklamą), kitas reklamas, reklamos kampanijas, katalogus, žurnalų fotosesijas, šou, prezentacijas...“
– Bet juk tai netruks amžinai. Turite minčių apie ateitį?
– Oksana: Mes ją kuriame dabar. Susituokėme, turime nekilnojamojo turto Lietuvoje, investuojame. Dennis svajoja išeiti į pensiją, kai jam bus keturiasdešimt metų. Kartą jis pasiūlė (man, mergaitei iš Šalčininkų, tokia mintis nebūtų kilusi): „O gal nusipirkime salą?“ – „Ką?! Juokauji?“, bet paskui pradėjau domėtis salų kainomis, ir išaiškėjo, kad jos nėra beprotiškai didelės.
– Vaikams toje ateityje yra vietos?
– Dennis: Aišku, svajojame apie vaikus, bet – vėliau. Oksanai dabar per daug gerai sekasi, sustoti būtų neprotinga. Čia visi skundžiasi dėl darbo, visi nori jo kuo daugiau. Todėl jei to darbo yra, reikia jį išsaugoti. Tokį šansą, kokį dabar turi Oksana, gyvenimas duoda tik kartą. Kaip tik vakar IMG agentūra paskelbė, kad ji – daugiausia dirbantis Niujorko modelis. Nesistebiu. Oksana – miela, atvira, visada šypsosi. Su ja jautiesi laimingas. Klientai, dirbę su ja, nori dirbti vėl ir vėl. „Kodėl?“ – „Nes su ja linksma.“
– Oksana, nenorite kartais sau įsignybti, pasitikrinti, ar nesapnuojate?
Kiekvieną dieną stengiuosi prisiminti, kad priklausau vienam procentui žmonių: pagal tai, ką turiu, ką galiu sau leisti.
– Oksana: Buvo toks momentas – kažką plepame su Alicia Keys, ji laiko mano ranką ir staiga tarsi pamatau save iš šalies: „Negi tai tu?! Negali būti!“ Aš tikrai nemanau, kad tai, kas vyksta su manimi, – savaime suprantama, bet kartais būna sunku suvokti savo padėtį. Dėl to kiekvieną dieną stengiuosi prisiminti, kad priklausau vienam procentui žmonių: pagal tai, ką turiu, ką galiu sau leisti. Ir dėkoju Dievui už savo veidą, savo proporcijas, už tai, kad tinkamu laiku atsiradau tinkamoje vietoje... Man tenka skraidyti kartą ar du per savaitę. Būna, kad ir lagaminai pasimeta, ir skrydžiai vėluoja, bet pamanai: „Ar dėl to verta pykti? Galvok apie tai, kad ne kiekvienas gali nuskristi ten, kur tu skrendi, ar porai dienų parsirasti namo tada, kada nori.“
– Negi per tiek kelionių baisiausia, kas nutiko, – pradingę lagaminai?
– Oksana: Kartais ir tai būna nemalonu. Dabar, kai skridome į Lietuvą, lagaminas irgi dingo. O jame buvo mano vestuvinė suknelė! Kai dažnai skraidai, būtinai turi kas nors atsitikti. Nors man net patinka, kai skrydį ilgai atideda: išeini į miestą, pasinaudoji galimybe jį pamatyti. Nes būna ir taip, kad nieko nepažiūri. Neseniai dariau kremo „Shiseido Future Solution LX“ reklamą: dėl vienos nuotraukos atskridau į Londoną, atvykau į studiją, padirbėjome ir iškart išskridau atgal... O baisiausia, kas man nutiko, buvo tornadas Dalase. Aš ir taip bijau audros, o tada už lango buvo visiškai juoda. Slėpėmės dvi ar tris valandas ir buvo labai šiurpu. Naktį skambino mama, klausė, ar viskas gerai. Pasirodo, tai buvo vos ne baisiausia amžiaus audra.
– Kuo modeliai pranašesni už kitas merginas?
– Oksana: Mes kartais pajuokaujame: „Ką duoda modelio darbas? Reziumė skamba maždaug taip: aš galiu per rekordinį laiką nusirengti ir apsivilkti, galiu be niekieno pagalbos išnirti net iš ankščiausios suknelės, galiu viena užsibraukti ir atsibraukti nugaros užtrauktuką. Nes darau tai keliasdešimt kartų per dieną. „Bandom šitą suknelę. Ne, ne – blogai! Dabar vilkis šitą. O dabar viską nusirenk.“ Bet man patinka.
– Yra kas nepatinka?
– Dennis: Laukimas. Kastingai. Tu kelias valandas lauki ir gauni kelias sekundes, kad parodytum save.
– Oksana: Kastingai niekam nepatinka, bet visada tenka pradėti nuo mažiausių darbų. Gauni porą minučių, kad parodytum savo portfolio, apžavėtum, sublizgėtum. Paskui, dar prieš podiumą, mergaitės matuojasi drabužius, yra stebimos, kuri atrodo geriau, kai kurios iš jų atrenkamos. Taip man buvo su „Burberry Exclusive“. Likau vienintelė, dešimt dienų jiems dirbau, dariau visus look’us jų katalogui, o paskui – šou. Tapau „Burberry“ veidu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mados maniakė Anna Dello Russo
– Tradicinis klausimas: būna keistų darbų?
– Oksana: Jie visi keisti, nes mados savaitės vyksta iš anksto ir kailinius dažniausiai fotografuojame vasarą. Dabar dirbau Alexos Chung katalogui, nors kolekcija pasirodys tik rugpjūtį. Prieš mėnesį fotografavome „Michael Kors“ laikrodžius: lauke snigo, o aš vilkėjau bikinį ir vaidinau, kad sėdžiu kurorte. Paskui per sniegą turėjau eiti į vakarėlį su pilvą atidengiančia palaidinuke ir apsimesti, kaip man gera. Bet toks mano darbas, už tai man mokama...
– Jau supratau, kad judviem gera visada. Vis dėlto, kokį vakarą, kokią akimirką pavadintumėte geresniais už kitus?
– Oksana: Koks ten yra labai gražus posakis? „Svarbu ne tai, kiek kartų tu įkvepi, bet kiek kartų tau užgniaužia kvapą...“ Mudu su Denniu mėgstame pažaisti. Ir Valentino dieną žaidėme. Regis, bbc.com radau 36 klausimų testą, kurį atlikę kartu įsimyli net visai nepažįstami žmonės. Ten buvo klausimas: „Koks atsiminimas man gražiausias?“ Pagalvojau, kad tai buvo vestuvės. Ne vedybų faktas ir ne suknelė, bet mūsų šventinė vakarienė. Susirinkome visi kartu, mūsų šeima, artimiausi žmonės, mano angelas sargas, „Baltic Model Management“ direktorius Massimo Parisi, visada mane gelbėjęs ir vedžiojęs už rankos (per jį net mečiau Mykolo Romerio universitetą, nors, kas žino, gal dar jį baigsiu?). Visą vakarą juokėmės, visi buvome laimingi. Todėl ir į klausimą apie tą gerą akimirką atsakyčiau taip: tai vakaras, kai gali su kuo nors pasidalyti savo laime.
– Dennis: Laimei nereikia nei Niujorko, nei Maldyvų. Tai gali būti vakaras su draugais ant mūsų sofos ar mes kokioje nors užkandinėje. Nes geras akimirkas kuri pats.
– Ką ten savo bendroje „Instagram“ paskyroje oksanadennis parašėte apie šampaną?
– Oksana: „Visada turėkite šaldytuve butelį šampano ypatingai progai, net jei ta ypatinga proga yra tai, kad turite butelį šampano.“ Reikia nepamiršti džiaugtis mažais dalykais, dėkoti už juos, už visas galimybes, kurios mums duodamos. Mes nuolat skubame, amžinai esame nepatenkinti, norime ką nors keisti. O kartais tiesiog galima atšvęsti, kad viskas yra kaip yra.