Oksana Pikul ir Simas Jasaitis: „Jei yra jausmai, reikia ir vestuvių!“ (papildyta rugsėjo 2 d.)

Aplinkiniai jūsų jau taip seniai klausinėja, kada vestuvės, kad galėjote pasijusti tiesiog priversti tai padaryti – visuomenės labui!

Simas: O ne – niekas manęs nevertė ir neįkalbinėjo. Jei yra jausmai, reikia ir vestuvių. Oksana, juk tu irgi nesijauti kieno nors verčiama?.. Sutikai už manęs tekėti ne dėl visuomenės nuomonės?
Oksana: Tikrai taip (šypteli). Piršlybos buvo Simo mintis, bet, sakykime, šiokią tokią nuojautą aš jau turėjau...
Simas: Apie vestuves mes dažnai pasišnekėdavome, ir galiausiai supratau: atėjo laikas.

O tada reikėjo užsakyti žiedą, ieškoti gražios progos priklaupti ant kelio?..

Simas: Viskas susiklostė labai paprastai.
Oksana: Simas seniai buvo pribrendęs tam žingsniui. Jau pirmaisiais mūsų draugystės mėnesiais vis mėgdavo pajuokauti: „Na, ar tekėsi už manęs?“ Po kiek laiko – vėl: „O dabar jau tekėsi?“ Rodos, vienąsyk nuo santuokos jau nusvilęs, galėtų nebeturėti jokio noro... Bet niekada to nepajutau. Taip, sykį jis nudegė, ir labai smarkiai. Paskubėjo... Nepyk, Simai, kad taip sakau, bet tu iš tiesų labai paskubėjai. 

Simai, kiek metų tau buvo, kai pirmąkart vedei?

Simas: Dvidešimt vieni. Pats žinau – mažai...
Oksana: Bet mums tai nesutrukdė: jis nedvejojo, nebijojo šeimos, nė karto negirdėjau, kad būtų nors žodeliu prieš. Vaikai? Puiku – nors ir šiandien! Aš šaukiu, kad noriu mergytės, o jis norėtų berniuko. Smagiausia būtų dvynukai, tik kažin ar tai įmanoma... Bet pirmiausia norėtume susituokti, o tik paskui – susilaukti vaikučių. Juk taip ir turi būti... Tik tam reikėjo sulaukti tinkamo laiko.
Simas: Niekada neslėpiau savo ketinimų, bet anksčiau tiesiog nebuvo išspręsti kiti reikalai.

Oksana atlaikė visus skyrybų išbandymus...

Simas: Ir aš atlaikiau.
Oksana: O kiek išbandymų tavęs dar laukia! Vestuvės: kur švęsti, kaip švęsti, kas suorganizuos?.. O tada – vaikai, šeima!..

Prieš sužadėtuves paprastai kyla dar viena didelė problema – vyras nežino savo mylimosios piršto dydžio. Simas žinojo?

Simas: Bent šitoje srityje pasirodžiau pasikaustęs: kažkada jau teko Oksanai dovanoti žiedą, taigi supratimą apie tai turėjau. Tik dabar užsakiau didesnį, jei netyčia papilnėtų (šypteli).

Dizainą sugalvojai pats?

Simas: Taip. Kažkur pamačiau kažką panašaus, papasakojau juvelyrui, ir tas pagamino. 
Oksana: Žiedas – nuostabus: baltojo aukso, su didelio deimanto akute ir daug smulkių deimančiukų iš šonų. Simo idėja... Daug širdies čia įdėta. 

Ir kaip atrodė tas svarbusis piršlybų momentas?

Simas: Labai paprastai. Ir gražiai... Tikiuosi, jai patiko.
Oksana: Tai įvyko jau prieš gerą mėnesį. Vidurvasaris, pajūris, romantika... Bet susitarėme smulkmenų neišduoti.
Simas: Kad paskui kiti to nekartotų (šypteli).

Oksana, bet tu per daug nesispyriojai?

Oksana: Oi ne! Viskas buvo žavu kaip filme. Man piršlybos – beprotiškai gražus vyro žingsnis. Net susigraudinau...
Simas: Oksana apskritai labai jautri – apsiverkia net televizorių žiūrėdama, taigi aš per daug ir nenustebau (šypsosi).
Oksana: Užuot šokinėjusi iš džiaugsmo, braukiau ašarą! Taip susijaudinau, kad nenugirdau klausimo, bet nieko tokio – atsakymo Simui vis tiek neteko ilgai laukti...

Ar po to kas nors pasikeitė? Tas žiedas ant piršto turi kokią nors įtaką? 

Simas: Oksana man iš draugės tapo sužadėtine. Gražiau skamba.
Oksana: Pasakyčiau, kad labai daug kas pasikeitė: ir pats Simas, ir jo požiūris į santykius... Galbūt vyras to nejaučia, tačiau aš labai jaučiu. Visa tai oficialiai tapo rimta. Vyrams tai ne taip svarbu, bet moterims statusas labai daug ką lemia: būti kažkokia drauge ar žmona – tikrai ne tas pats.

Šiais laikais daugelis ignoruoja santuoką: kam jos reikia, galima kuo puikiausiai apsieiti ir be jos... O jums tikrai norisi šeimos?

Simas: Man tikrai norisi. Juk karjera gali greitai baigtis, o šeima liks visam laikui. 
Oksana: Šeima visada bus šalia: ar jam klostysis gerai, ar blogai, jis nugalės ar pralaimės... Bus sveikas ar praradęs sveikatą, laimingas ar nelaimingas. Visada Simą priimsiu – ar jis grįš namo su medaliu, ar be jo. Šeima žmogui turi būti didžiausia parama ir didžiausia vertybė. 

Simai, kaip manai: kokia Oksana iš tiesų bus žmona?

Simas: Tikiuosi, gera (šypsosi). Bent dabar ji man – labai gera. Pati geriausia... Labai rūpestinga: ir padeda, ir valgyti padaro, ir namus sutvarko. Myli vaikus, kiek turime pažįstamų kūdikių – gražiai su jais elgiasi, tad manau, ir mama bus gera.

Norėtumėte greitai susilaukti vaikų?

Simas: Kai ateis laikas... Rugsėjį abu išvykstame į Rusiją: sutartį su Krasnodaro „Lokomotiv Kuban“ klubu pasirašiau dvejiems metams. Dar nežinome, kur gyvensime, bet tikimės susirasti gražius namus.
Oksana: Ten geras klimatas, už šimto kilometrų – Juodoji jūra. Mums turėtų patikti. 

Oksana, retkarčiais grįši į Lietuvą pakoncertuoti?

Oksana: Ir studijuoti – įstojau į vadybos magistrantūrą. Mokytis man vis dar neatsibosta, tad grįšiu į paskaitas, egzaminus, vieną kitą darbelį nudirbsiu – ir vėl atgal į Krasnodarą. Savo koncertinę veiklą šiek tiek pristabdysiu – „Naujos pupytės“ ir be manęs puikiai verčiasi, grupėje „Pop Ladies“ irgi atsiras merginų, kurios mane pakeis. 

Tai kur vestuves kelsite? Kur nors Krasnodare?..

Oksana: O ką? Kodėl gi ne? Imsim ir pakelsim balių kokiame nors Krasnodaro srities kaimelyje su bobulėmis (juokiasi).
Simas: Greičiausiai tą balių kelsime Lietuvoje. Draugams ir artimiesiems kur nors skristi būtų sudėtinga.
Oksana: Pasikalbame, pasvarstome: Lietuvoje geriausia, bet – kur? Pajūryje, Vilniuje? Ir kokią bažnyčią pasirinkti? Simas iki šiol nebuvo susituokęs bažnyčioje – labai džiaugiuosi, kad santuoką galėsime sutvirtinti prie altoriaus. Mane prie altoriaus lydės brolis: jam jau septyniolika. Norėtume tuoktis po metų – smagiausia, žinoma, būtų vasarą. 
Simas: Kitaip ir neišeina – man pats krepšinio sezonas. Tiek ir tos vasaros, bet kaip nors ištaikysime.

Kaip reagavo jūsų artimieji, sužinoję apie sužadėtuves?

Oksana: Mama ir artimiausios draugės labai džiaugiasi dėl manęs. Aišku, per daug jų nenustebinau – jau lyg ir tikėjosi, bet vis tiek tarp mūsų, mergaičių, kalbant, tai labai smagu! Visos puolė apžiūrinėti žiedo, žavėtis ir aikčioti. Viena jau šaukia: „Aš sukneles siūsiu!“, kita: „Aš viską organizuosiu!“ Suprantu, kad sužadėtuvės – labiau moteriška šventė...

Žodžiu, pagalbininkų jums toli ieškoti nereikės?

Simas: Ir vestuvių vedėją jau turime...
Oksana: Tai geriausias Simo draugas – Cololo (juokiasi). Turėtų būti labai linksma šventė. 

Simai, o tu kam nors pasigyrei, kad pasipiršai? Ar tarp berniukų būna taip, kaip tarp mergaičių: prieš olimpines varžybas ateini į krepšininkų persirengimo kambarį ir spygaudamas paskelbi, kad ruošiesi vesti, o visi aplink puola šokinėti ir rėkauti iš laimės?..

Simas: Nebūna (juokiasi). Kad niekam ir nesigyriau... Aš ne toks plepus, kad eičiau ir girčiausi ar apie savo gyvenimą visiems daug pasakočiau. Net mano šeimai tai bus siurprizas. Nors ir ji per daug nenustebs – Oksaną jau seniai priėmė į savo ratą kaip šeimos narę.
Oksana: Tokios tos mūsų mamos – jei vaikams gerai, tai ir joms gerai. Jos labai nesikiša į mūsų gyvenimus, tik palaiko – kaip draugės, o ne kaip vadovautojos. Su mamomis mums abiem labai pasisekė.

Taigi visus ateinančius metus, kuriuos praleisite Rusijoje, planuosite vestuves?

Simas: O ką čia daug planuoti... Aš siūlau pasisamdyti vestuvių planuotoją. Jokių ypatingų norų neturime – tiesiog norėtųsi smagios šventės.

O kas pasikeis po vestuvių? Leisi jai koncertuoti, pleventi seksualiomis suknelėmis scenoje ir televizijos ekrane, ar trenksi kumščiu į stalą ir liepsi sėdėti namie?

Simas: Pažiūrėsime, pažiūrėsime, kaip ten bus (barbena pirštais į stalą). Teks rimtai spręsti tą klausimą... 
Oksana: O aš žinau puikių pavyzdžių, kai sutuoktiniai gražiai gyvena, puikiai sutaria ir abu turi savo karjeras! 
Simas: Jei rimtai, manau: kai susilauksime vaikų, ji ir pati tikriausiai kitaip sudėlios prioritetus. Juk nebus taip, kad man teks mažą vaiką neštis į treniruotes, o ji tuo tarpu dainuos (šypsosi). Bepigu Lietuvoje: čia gyvena tėvai, galima prašyti pagalbos. O užsienyje žmogus lieki vienas pats su šeima. Na, nebent auklę vežiotumės...
Oksana: Štai dirbu su Natalija Bunke, matau, kaip jiedu su vyru ir mažyliu puikiai susitvarko. Vadinasi, įmanoma! 

Turbūt kiekvienas šeimos modelis yra kitoks...

Oksana: Sutinku. Žinoma, reikia atsiduoti vaikui, bet nebūtina dėl jo aukoti savo gyvenimo. Galbūt anksčiau vyravo požiūris, kad moteris turi tik sėdėti prie puodų ir auginti vaikus, bet dabar – kiti laikai. Kiekviena moteris turi teisę rinktis, ir aš iš tų, kurios nori gyventi šeimoje ir kartu – gyvenime nuveikti ką nors prasmingo. Sako, neįmanoma to suderinti, bet aš bandysiu pasiekti, kad būtų įmanoma. 

Tiek laiko praleidę kartu, tikriausiai jau suvokiate: ko reikia laimingai šeimai?

Oksana: Vienas kito palaikymo ir supratimo. Neišsiverstume ir be kantrybės, kompromisų. 

Simai, ar esi išmokęs gyvenimo pamoką: ko nedaryti, kad santuoka pavyktų?

Geriau žinau, ką reikia daryti – gerbti ir labai mylėti. Darysiu viską, kad mano šeima būtų laiminga. 

Būsi atsakingas už materialinę gerovę?

Simas: Mūsų namuose niekada nėra kilę didelių diskusijų dėl pinigų – jų per daug nesureikšminame. Gal todėl, kad abu sėkmingai uždirbame.
Oksana: Mūsų santykiuose pinigai neatlieka jokio lemiamo vaidmens. Svarbiausia porai – suvokti, kad ji yra viena visuma, ir eiti petys petin. Ji turi būti kartu, kas beatsitiktų. Pyktis ir draskytis labai paprasta, o susikalbėti, išgyventi šeimoje – didelis menas ir darbas. 

Rodos, norai visada būna tokie patys, bet kodėl santykiai kartais ima ir išyra?

Oksana: Per skyrybas įprasta kaltinti antrąją pusę... Bet niekada nebūna kaltas tik vienas. Nepagarba gali lengvai sudraskyti tai, ką kūrei daug metų, todėl, prieš žengiant netinkamą žingsnį, reikia sugebėti pasakyti sau „stop“. Ar aš norėčiau, kad kitas žmogus tai padarytų man?.. Su mama dažnai pasikalbame: anksčiau šeima buvo didelė vertybė, ir pagundų ją ardyti būdavo daug mažiau. Skyrybos būdavo didelė negarbė ir gėda. O dabar tai atrodo taip paprasta... Požiūris į šeimą tapo pernelyg atsainus ir paviršutiniškas: svarbesnės dabar linksmybės, pagundos, atviri keliai... Tai nuvertino šeimą, nustūmė ją į vertybių sąrašo galą. Sau ir Simui palinkėčiau, kad mums taip nenutiktų, – kad ir kokių sunkumų gyvenime būtų, šeima mums liktų pirmiausia. 

Prisipažink: kur nors užrašų knygelės gale jau pieši savo vestuvinę suknelę?..

Oksana: Oi! Man tiek kartų teko jas matuotis ir vilktis, kad nebeturiu vizijos, kokia turėtų būti ta MANO suknelė. Tikriausiai prieš vestuves atsiduosiu į stilisto rankas, ir tiek. 
Simas: O aš galvoju: kaip būtų paprasta ir patogu, jei per vestuves apsivilkčiau treningą... Sakote, ne? Ech – jau dabar reikia ieškoti kompromisų!