Praėjusią savaitę visą pasaulį sukrėtė skaudi žinia apie žiaurų Rusijos sukeltą karą Ukrainoje. Išgirdę kraują stingdančias naujienas bei išvydę vaizdus iš karo lauku tapusios šalies, žmonės Lietuvoje ir visame pasaulyje telkiasi ir vienijasi dėl bendro tikslo – pagalbos Ukrainos žmonėms. Laidoje „Virtuvės istorijos“ apie savo artimuosius, likusius Ukrainoje, prabilo ir pati ukrainietiškų šaknų turinti Oksana Pikul-Jasaitienė.
Moteris atvirai pasakojo, ką šiuo metu išgyvena Ukrainoje likusios jos giminės, su kuriais nuolat palaiko ryšį, ir labai viliasi kuo įmanoma greičiau juos išvysti. Oksana dalinosi, kad šiuo metu stengiasi laikytis kuo įmanoma tvirčiau. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl sūnaus bei kitų šeimos narių – tėčio, brolio ir tetos, gyvenančių Ukrainoje.
„Su artimaisiais kiekvieną dieną kalbu po 10 kartų. Tiesą pasakius, mes, stebėdami visą situaciją nuotoliniu būdu, jaučiame didesnę įtampą nei jie, būdami tenai. Dažnai skambinu šeimai pasikalbėti, palaikyti, nuraminti. O viskas apsisuka taip, kad jie ramina mane sakydami, kad kol kas jiems viskas gerai. Sakau „kol kas“, nes situacija gali keistis kiekvieną minutę“, – laidoje sakė O.Pikul-Jasaitienė.
Oksanos tėtis ir teta gyvena Ukrainos pietryčiuose esančiame Dnipre, o brolis gyvena Kijeve. „Ačiū Dievui, brolis yra kairėje Dnipro upės pusėje. Dešinėje pusėje yra įsikūrusi pagrindinė šalies valdžia bei objektai, kurie šiuo metu yra bombarduojami ir puolami. Kairėje pusėje yra daugiau gyvenamųjų namų, tad ten saugiau. Tačiau šiuo metu mes visi žinome, kad nesvarbu, ar tai gyvenamasis rajonas, ar kitas objektas – pavojinga visur“, – kalbėjo Oksana.
O.Pikul pasakos, jog jos brolis, gyvendamas šiek tiek saugesnėje vietoje, nesėdi sudėjęs rankų ir nelaukia, kol karas pasibaigs savaime: „Tai – ne šios tautos bruožas. Visi prisideda, kas kaip gali“.
Anot Oksanos, Ukrainos žmonių kasdienybė dabar tapo visai kitokia. „Žmonės nebeturi darbų, veikia tik maisto prekių parduotuvės, vaistinės, ligoninės. Tačiau niekas nesėdi sudėjęs rankų. Gyventojai gamina Molotovo kokteilius, vielų barikadas. Kai būna saugu išeiti iš slėptuvių, žmonės važiuoja į ligonines, veža vaistus, maistą, rūbus, padeda vieniems likusiems senoliams. Visi vieni kitiems padeda, o vyrai, žinoma, eina kovoti“, – sakė ji.
Moteris pabrėžė, jog kad ir kaip bebūtų, ši situacija parodė Ukrainos tautos vieningumą ir karingumą. „Mano tėtis ir brolis yra patriotai – jie nesutinka palikti Ukrainos, jie nenori bėgti ir sako, kad geriau likti ir ginti tėvynę“.
„Ašarą nubraukiu dažnai, bet turiu laikytis dėl savo vaiko – jis negali namuose jausti nerimo. Netgi pykstu ant savęs, kai su tokiomis emocijomis skambinu artimiesiems į Ukrainą. Taip negali būti. O tiesa tokia, kad jie, gyvendami tokiame pavojuje, sugeba šypsotis ir mane nuraminti“, – kalbėjo Oksana.
O.Pikul-Jasaitienė pasakojo, jog ukrainiečiai yra nusiteikę pozityviai, karingai ir tikrai motyvuojančiai. O ypatingai Oksanai įstrigo tėčio žodžiai. „Aš jam pasakiau, jog norėčiau, kad jis būtų čia, Lietuvoje, ir mes galėtume kartu sekti visą situaciją iš šalies. Jis pasakė: „Vaikeli, aš džiaugiuosi, kad visa tai išgyvenu čia, savo šalyje, o ne stebiu iš šalies – taip būtų daug sunkiau. Tu mane supranti, nes tu to pačio kraujo“. Tėtis pabrėžė, kad jie liks ir kovos iki galo“, – pasakojo žinoma moteris.
Visą itin jautrų pokalbį su O Pikul-Jasaitiene išvysite jau rytoj, laidoje „Virtuvės istorijos“ 10 val. per TV3.
Žmonės taip pat kviečiami prisidėti prie paramos Ukrainai akcijos „Mėlyna geltona“, adresu www.blue-yellow.lt/lt .