Nors ruduo jau kaip reikiant įmaklinęs į mūsų kiemus, nepaliauju galvojusi apie keisčiausią vasarą savo gyvenime. Ji ypač keista ir skausminga buvo kino industrijai. Vis dėlto šioji laikėsi, kaip išmanė, ir buvo kartų, kai džiugino neišpasakytai.
„Olegas“, režisierius Juris Kursietis, 2019 m.
Man vienu tokiu džiugesiu tapo latvių režisieriaus Jurio Kursiečio filmas „Olegas“. Ryškiausiai, žinoma, juostoje spindi nuostabusis Valentinas Novopolskis. Tamsus, skaudantis ir gilias sielos kertes pasiekiantis jo Olegas. Tokių grynuolių reta ekrane.
Dar viena priežastis pažiūrėti „Olegą“ – šiuolaikinės vergovės tema, kuri privalo būti įgarsinta, kad silpnesnieji būtų apsaugoti. Vis rijau gumulą gerklėje galvodama, kaip toli nuo mūsų žmonės, nepelnytai paversti vergais šiandieniniame pasaulyje, kur, regis, nė menkiausios galimybės tokiam antžmogiškumui būti negali...
Žiūrėdama krūpčiojau. Nuo siaubingos buities ir jos realumo. Paskui tuos jausmus ilgai nešiojausi, kol supratau, kas manyje taip rezonavo.