Olegas Šurajevas apie „Lidl“ pirkėjus: „Neturiu jokios moralinės teisės kritikuoti tų žmonių“
Ketvirtadienį Lietuvoje visus įvykius užgožė vienintelis – 8 val. ryto šalyje duris atvėrė 15-a prekybos tinklo „Lidl“ parduotuvių. Ir, rodos, tą pačią akimirką Lietuva pasidalijo į dvi stovyklas. Vienoje – pirkėjai, nuo ankstaus ryto eilėse laukę parduotuvių atidarymo, kitoje – tokiu ažiotažu besistebintys ir iš jo besijuokiantys.
Socialiniuose tinkluose pasipylė memai ir juokeliai apie „Lidl“ ankstyvuosius pirkėjus.
Tačiau humoristas, laidų vedėjas Olegas Šurajevas pastebi: „Kažkas stovi eilėse po 2 valandas, kad patektų į garsiausią techno klubą Berlyne, kažkas stovi Fabijoniškėse, kad patektų į naują pardę. Smerkti kažką už tai – idiotizmas.“
Olegas savo nuomone, kurią išdėstė feisbuke, pasidalijo ir su Žmonės.lt skaitytojais:
Aš puikiai atsimenu vaikystėje tą kognityvinį disonansą, kai mano 9 metų galva negalėjo suprasti, kaip galima parduotuvėje pradžioje imti prekes, o tik PO TO už jas mokėti. Tai buvo kažkas wow, tu gali paimt, pažiūrėti, įdėti į krepšelį ir tik PO TO pirkt. Nereikia prašyti pardavėjos paduoti kažko iš lentynos, tiesiog pasiimi PATS.
Vėliau žodis PATS, tapo man esminis žodis, kuris apibūdina kapitalizmą. Viską PATS – sugalvoti, padaryti, užsidirbti. Mano susitarimas su visuomene buvo toks: aš viską PATS, o jūs man netrukdote, nei valstybė, nei tėvai, niekas.
Štai, galbūt vienintelis geras filosofinis dalykas, kurį supratau būdamas prekybos centruose – viską PATS.
Visi kiti prekybos centro komponentai man kančia: eilės, naglas muzikos įlindimas į tavo ausis, pastovus spaudimas „pirk pirk pirk DABAR“, nejaukus kasininkės žvilgsnis, jei perki kažkokią sveriamą prekę, kurios kodą žino tik kasininkė Sensėjus, rėkiantis vaikai, kurie nori kažko iš savo tėvų, tėvai iš kurių matosi, kad vaikų jie neplanavo ir jų psichologinis intelektas neišauklėtų net jūros kiaulytės, debilai, kurie parkuoja savo automobilius invalidų vietose, tarsi sakydami visuomenei: „pažiūrėkite, aš proto invalidas“.
Bet labiausiai prekybos centruose mane erzina aš. Tas, kuris nuolat nežino, ko jis nori, paima vieną prekę, apsigalvoja, padeda ne į tą vietą ir parinasi. Kuomet stovi prie saldainių lentynos ir galvoji: „o, gal ko nors prie arbatos paimt?“, bet negali apsispręst, ko tu galų gale nori.
Nuo romėnų laikų žmogaus prigimtis nelabai pasikeitė, visi nori duonos ir žaidimų. Prekybos centrai sujungė ir tą, ir tą.
Ir aš neturiu jokios moralinės teisės kritikuoti tuos žmones, kurie 8 ryto eina į prekybos centro atidarymą, tarsi į naują biblioteką ar muziejų, nes tai įvykis. Kažkas stovi eilėse po 2 valandas, kad patektų į garsiausią techno klubą Berlyne, kažkas stovi Fabijoniškėse, kad patektų į naują pardę.
Smerkti kažką už tai – idiotizmas, ir šmaikščiai dalintis screenshotais kaip žmonės eilinį kartą nusišneka apie maisto kainas – yra toks pats šūdas, kaip muštis dėl bananų, kurie kainuoja perpus pigiau, negu pas konkurentus.
Kiekvienas pasirenka savo pagal savo skonį – nuo romėnų laikų žmogaus prigimtis nelabai pasikeitė, visi nori duonos ir žaidimų. Prekybos centrai sujungė ir tą, ir tą.
+70