Komikas Olegas Šurajevas ne kartą viešai yra prisipažinęs – ilgą laiką jam teko kentėti nuo depresijos. Tačiau šįkart humoristas ryžosi itin atvirai išpažinčiai. Jis ne tik pasakojo apie jį kankinusią ligą, bet ir bandymus nusižudyti, o galiausiai – ryžtą savo gyvenimą keisti į gerąją pusę. „Savižudybė nėra pasirinkimas – tai pasirinkimo iliuzija“, – atvirame laiške socialiniuose tinkluose rašo jis.
Dabar pasakoti apie savo problemas madinga, o tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes žmonės turi progą būti išklausyti. Tada jie nebesijaučia vieniši, nustoja kaltinti save ir ima ieškoti sprendimų. Blogai, nes kartais apie savo problemas žmonės tik kalba, žvejoja gailestį, stato save į aukos poziciją, bet nieko nedaro. Kita vertus, čia labai slidi riba; lengva skirstyti žmones į „aukas“ ir „ne aukas“, bet istorijų būna įvairių. Tos istorijos – unikalios ir asmeniškos, ir dažnai neįmanoma įsivaizduoti, kaip žmonėms būna sunku. Bet, deja, yra žmonių, kurie išnaudoja savo problemas asmeninės naudos gavimui. Kai kurie net sugeba reklamuoti antidepresantus savo socialiniuose tinkluose, bet apie tai kitą kartą.
Depresija mano gyvenime atsirado labai organiškai. Atrodė, kad visada su ja gyvenau. Vaikystėje buvau labai neurotiškas, turėjau hipochondriją (paranojos forma, kai atrodo, jog sergi visom pasaulio ligom), negalėdavau užmigti. Jau paauglystėje supratau, kad gyventi bus sunku. Alkoholį pradėjau vartoti labai anksti, spintoje visada turėdavau pigiausio viskio buteliuką nusiraminimui. Psichoterapiją ignoruodavau – juk aš nesu psichas. Laikui bėgant alkoholio atsirado vis daugiau. Vartojau ne dėl skonio, o tam, kad pabėgčiau nuo savęs. Dažniausiai prisigėręs tapdavau neadekvatus, o vėliau nieko neatsimindavau. Atrodė, kad yra Olegas, ir yra Olego tamsusis pakeleivis – du žmonės viename. Vartodamas pamiršdavau savo neurozes, fobijas ir t.t. Su laiku net pamiršau, kodėl pradėjau gerti – tai tiesiog tapo svarbi, net esminė mano gyvenimo dalis.
Tą vasarą pirmąkart rimtai pagalvojau apie savižudybę. Vieną vakarą ėjau link namų ir pamačiau sūpynes. Man pasidarė smalsu, ar turiu kiaušų nusižudyti. Pasidariau iš virvės kilpą ir bandžiau užsinerti ant kaklo, bet neišdrįsau. O gal apsigalvojau – kadangi buvau girtas, tiksliai nepamenu.
Rimčiausias bandymas nusižudyti įvyko 2015 metais. Nepasakosiu detalių, bet tada pirmą kartą atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje. Dauguma žmonių, gulėjusių su manim, turėjo problemų su alkoholiu. Tada pirmąkart pamačiau alkoholį be grimo. Daktarai man pasakė: „Olegai, jums sunki depresija, turite manijos požymių. Reikia gydytis“. Bet aš mėnesį pavaidinau, kad gydausi ir toliau gyvenau kaip anksčiau. Tik dabar aš jau buvau specialioje aukos pozicijoje: „Geriu, nes man depresija“. Geriu prasmingai. Iš išorės mano gyvenimas atrodė ne taip ir blogai. Nu, depresija tam čiuvakui, ir ką? Kam nepasitaiko? Pinigų lyg ir turi, darbo yra, viskas lyg ir sekasi, intelektualiai išsilavinęs, knygas skaito, turi aukštesnių poreikių, na, o kas mūsų laikais negeria ir neliūdi?
Pabaigsiu tuo, nuo ko pradėjau: žiūrėdamas atgal negaliu pasakyti, kad bandymas nusižudyti buvo mano pasirinkimas. Tai galėjo būti mano paskutinis „pasirinkimas“ po kurio aš nebeturėčiau jokių galimybių rinktis ir kažką keisti. Viską galima išspręsti. Bus sunku, bet savižudybė nėra sąžiningas ėjimas kitų žmonių atžvilgiu. Kai išeisi ir visus paliksi, su tuo gyventi reikės jiems, o ne tau. Savižudybė – tai pasirinkimo iliuzija, tai tavo sunkios būklės šalutinis poveikis, tavo ligos, sutrikimo ir problemų tęsinys. Bet tai nesi tu. Jei praeisi šitą pragarą, atsivers daug galimybių, o tas pragaras taps unikalia ir brangia patirtimi, kuri padarys tave stipresnį. Dabar man daug kas nebebaisu, nes aš praėjau tą baisų pragarą, kurį iš dalies pats ir susikūriau. Bet aš nugalėjau. Kol kas galiu taip sakyti, bet nežinau, kaip bus toliau. Bet džiaugiuosi, kad padariau būtent tokį pasirinkimą. Man vis dar būna labai sunku, bet niekur gyvenimo taisyklėse neskaičiau, kad bus labai lengva“, – „Facebook“ atvirai pasakojo O. Šurajevas.