Kaip olimpinės žaidynės keičia gyvenimą?
Simonas: Mes su keturvietės baidarės įgula užėmėme penktą vietą, galėjome būti ketvirti, galėjome būti treti. Ketvirta vieta – neblogai, tačiau šešėlis. Galėjome būti treti... Laimėti bronzos medalius kaip Viktorija. Riba, atrodo, labai maža sekundėmis, pozicija, bet mačiau, kiek dėmesio sulaukė Viktorija, kaip medalis viską gali pakeisti. Pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Turi būti pasirengęs iškovoti medalį ir viską atlaikyti. Dabar tiesiog galvoju: jei medalį iškovoja jaunas žmogus ir per vieną dieną sulaukia tiek dėmesio, jis turi būti tam pasirengęs.
Nori pasakyti, kad matydamas, ką patyrė Viktorija, nenorėtum būti iškovojęs olimpinio medalio?
Simonas: Medalio norėčiau, tačiau tiek dėmesio – ne. Nesitikėjau, kad atplūs tokios dėmesio bangos. Žiauru. Neįsivaizduoju, kaip su tuo susitvarko kad ir Dominika Banevič. Žinoma, ji šalia turi mamą. Net nenoriu bandyti įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi Rūta Meilutytė po Londono olimpinių žaidynių. Sunku...
Viktorija: Net suaugęs žmogus nesusitvarko (juokiasi).
Simonas: Dabar suprantame, kad prizinė vieta olimpinėse žaidynėse keičia gyvenimą – visi tave stebi, visi tavęs nori, visi rašo žinutes. O kiti? Kas mus, keturvietės baidarės irkluotojus, įsiminė? Mes patys žinome, kiek trūko iki medalio, kuris būtų mus įrėminęs ne tik sporte, bet ir visuomenės atmintyje. Visuomenei medalis yra viskas, ketvirta, penkta vieta – niekas.