„Atrodo, niekas šeimoje nenorėjo, kad tapčiau irkluotoja. Visi manė, kad tai – vyriškas sportas, – nusišypso Paryžiaus olimpinėse žaidynėse bronzos medalį iškovojusi irkluotoja Viktorija SENKUTĖ (28). – Be to, mama matė sunkias tėčio treniruotes, varžybas. Tačiau likimas viską sudėliojo į vietas, mamai streso išvengti nepavyko – dukra tapo irkluotoja. Po olimpinio finalo susiskambinome, o aš susigraudinau, nes mamos balsas buvo užkimęs nuo rėkimo per mano plaukimą.“
Jau apsipratai, kad esi olimpinių žaidynių prizininkė?
Pamačiusi medalį tarp savo daiktų vis dar nusigąstu ir negaliu patikėti, kad jis yra mano. Kodėl? Nes labai ilgai man tai atrodė nepasiekiama ir taip toli. Vis dar atrodo, kad sapnuoju. Bijau, kad nubusiu ir medalis dings iš kuprinės. Nežinau, kada apsiprasiu gyventi šiame sapne (juokiasi). Nors, regis, šįkart į varžybas važiavau nusiteikusi kitaip: tikėjau ir pasitikėjau savimi, žinojau, ką galiu. O dabar turiu medalį...
Aš iškovojau medalį olimpinėse žaidynėse – ne, iki šiol negaliu tuo patikėti (rankomis užsidengia veidą). Aš neturiu nė vieno medalio iš tarptautinių suaugusiųjų varžybų, todėl sunku viską suvokti. Pamenu, prieš šešerius metus, kai su Agne Ginevičiūte pelnėme bronzą Europos jaunimo čempionate, įsižiebė viltis, kad galiu ką nors nuveikti irklavime. Bet tada buvo labai sunkus perėjimas į suaugusiųjų sportą.