Olimpinės žaidynės. Nuo ko viskas prasidėjo...

Olimpinių žaidynių istorija prasideda Olimpijoje, mieste, kuriame antikos laikais vykdavo graikų sporto žaidynės, kas ketveri metai rengiamos dievo Dzeuso garbei. Nuostabios gamtos apsuptyje įsikūręs miestas buvo vienas pagrindinių antikinės Graikijos religinių centrų. Miesto viduryje stūksojo Dzeuso šventykla, o joje – milžiniška Dzeuso skulptūra – vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų. Netoliese stovėjo deivės Heros šventykla, prie kurios griuvėsių mūsų laikais kas ketveri metai uždegama olimpinių žaidynių ugnis. Kiek atokiau nuo šventyklų – garsusis Olimpijos stadionas, anuomet talpinęs iki 40 tūkstančių žiūrovų. Netoliese palestros ir gimnasionai – atletų treniruočių vietos, filipeionas – žaidynių dalyvių ir teisėjų viešbutis. Graikų sporto žaidynės vykdavo kas ketveri metai. Jose galėjo dalyvauti visi laisvi šalies piliečiai nepaisant jų socialinės padėties. Stadione visi buvo lygūs: karaliai, karvedžiai, eiliniai kariai, audėjai, kepėjai ir piemenys. Ištekėjusioms moterims buvo draudžiama ne tik dalyvauti žaidynėse, bet ir jas stebėti. Moterų sporto žaidynės buvo rengiamos atskirai, jos buvo skirtos deivei Herai.

Graikų žaidynių dalyviai turėjo galimybę išmėginti savo jėgas bėgimo, šuolių į tolį, disko metimo rungtyse, imtynių ir bokso varžybose, jojimo ir vadeliojimo lenktynėse. Būta ir dar vienos rungties – pankrationo – tai žiaurios imtynės su bokso elementais, kurios dažniausiai baigdavosi vieno iš kovotojų mirtimi.

Paaiškėjus varžybų nugalėtojui, teisėjas garsiai paskelbdavo jo vardą ir įteikdavo palmės šakelę. Minia pasveikindavo didvyrį susižavėjimo šūksniais ir apiberdavo jį gėlių žiedais. Kaip pergalės ženklas ant nugalėtojo galvos ir rankų buvo užrišami raudoni kaspinai. Oficiali apdovanojimų ceremonija vykdavo paskutinę žaidynių dieną. Per iškilmingą ceremoniją, kuri vykdavo Dzeuso šventyklos prieigose, nugalėtojų galvas papuošdavo alyvmedžių šakelių vainikas – taikos ir vilties simbolis. Senovės Graikijoje sporto žaidynių nugalėtojai buvo garbinami ne mažiau nei šių dienų čempionai. Nugalėtojų pergalės buvo apdainuojamos dainose, o jų atvaizdai iškalami akmenyje.

Olimpinių žaidynių atgimimas

Šiuolaikinių olimpinių žaidynių krikštatėviu laikomas prancūzų baronas Pierre de Coubertinas. Idėja atgaivinti šią gražią tradiciją jam kilo visai atsitiktinai. Baronas domėjosi neseniai praūžusiu Prancūzijos ir Prūsijos karu ir bandė išsiaiškinti prancūzų pralaimėjimo priežastis. Jis priėjo prie išvados, kad dėl pralaimėjimų mūšio lauke kaltas prastas prancūzų karių fizinis pasirengimas.

Baronas suprato, kaip svarbu skatinti jaunus žmonės sportuoti. Jis tikėjo, kad atgaivinus olimpines žaidynes pasaulyje įsiviešpatautų taika – juk žmonėms nebereikėtų kariauti, nes jie galėtų varžytis tarpusavyje sporto arenose. Pierre de Coubertinas iškėlė šią mintį 1894 m. Paryžiuje vykusiame tarptautiniame sporto kongrese. Kongreso dalyviams jo idėja labai patiko, pirmąsias naujųjų laikų olimpines žaidynes buvo nutarta surengti 1896 m. vasarą Atėnuose Graikijoje – šalyje, kurioje beveik prieš tris tūkstantmečius gimė ši graži sporto šventė.

Pierre de Coubertino iniciatyva 1894 m. buvo įkurtas Tarptautinis olimpinis komitetas, kuris rūpinosi žaidynių rengimu. Pirmosios olimpinės žaidynės buvo didžiausias sporto renginys žmonijos istorijoje. Graikijos valdžia ir gyventojai reikalavo, kad ir ateityje olimpinės žaidynės vyktų tik Graikijoje ir niekur kitur. Tačiau Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimu antrosios žaidynės po ketverių metų įvyko Paryžiuje. Šios žaidynės svarbios tuo, kad jose pirmą kartą leista dalyvauti ir moterims.

Bėgant metams olimpinės žaidynės tapo svarbiausiu pasaulyje sporto renginiu. Pirmosiose šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse dalyvavo vos 250 sportininkų iš keturiolikos šalių.

Tebūnie taika?

Antikos laikais sporto žaidynės Olimpijoje turėjo labai didelę religinę ir politinę reikšmę. Artėjant žaidynėms, buvo nutraukiami visi vaidai ir karai. Kariai apleisdavo mūšio laukus,  sudėdavo ginklus ir keliaudavo į Olimpiją šlovinti Dzeuso.

Siūlydamas atgaivinti olimpines žaidynes, baronas Pierre de Coubertinas taip pat tikėjo, kad jos galėtų išspręsti visus nesutarimus ir sugrąžinti pasauliui taiką. Pasirodo, antikos žmonės buvo labiau civilizuoti nei pastarųjų šimtmečių žmonija. Praėjusiame amžiuje net trys olimpiados buvo atšauktos dėl karų, vienerias žaidynes teko nutraukti dėl teroristų išpuolio. 1972 m. rugsėjo 5 d. Miunchene gerai organizuota arabų teroristų grupė, pasivadinusi „Juoduoju rugsėju“, pagrobė vienuolika į vasaros olimpines žaidynes atvykusių Izraelio sportininkų. Du iš jų buvo iš karto nužudyti, devyni atletai paimti įkaitais. Teroristai pareikalavo paleisti iš Izraelio kalėjimų per 200 palestiniečių ir išlaisvinti du Vokietijoje kalinčius pagarsėjusius žudikus. Deryboms patekus į aklavietę, Vokietijos valdžia ryžosi pulti teroristus ir jėga išlaisvinti įkaitus. Nemokšiškai vykdoma operacija baigėsi kruvina tragedija – žuvo visi devyni sportininkai. Iš pradžių žaidynes norėta tęsti, bet dėl pasipiktinusių žmonių protestų jos vis dėlto buvo nutrauktos.

XX a. olimpinės žaidynės tapo arena politiniams nesutarimams spręsti. 1956 m. pasipiktinusios Tarybų Sąjungos veiksmais malšinant sukilimą Vengrijoje trys Vakarų Europos šalys boikotavo Melburno olimpines žaidynes. 1980 m. Maskvos olimpiadoje atsisakė dalyvauti net 56 valstybės. Tiesa, Tarybų Sąjunga olimpinėse žaidynėse visai nedalyvavo iki pat 1952 m. Šalies sportininkai rungdavosi tarptautinėse sporto žaidynėse spartakiadose, kurios buvo rengiamos Tarybų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse.

Žaidynių simboliai

Olimpiniai žiedai

Penki spalvoti vienas kitą perdengiantys žiedai – pagrindinis olimpinių žaidynių simbolis. Jo autorius – baronas Pierre de Coubertinas. Pirmą kartą olimpiniai žiedai panaudoti 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse. Baltame fone pavaizduoti penki susiliečiantys žiedai: mėlynas, geltonas, juodas, žalias ir raudonas. Jie simbolizuoja penkis žemynus ir jų vienybę. Bent vieną iš šešių (įskaitant ir baltą spalvą) simbolio spalvų galima rasti bet kurios pasaulio valstybės vėliavoje.

Olimpinis devizas

Garsųjį šūkį Citius. Altius. Fortus (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) sugalvojo prancūzų šventikas H. Didonas. Norėdamas paskatinti moksleivius tobulėti tiek fiziškai, tiek dvasiškai, jis ištarė šią frazę per sporto šventės atidarymą vienoje Prancūzijos mokykloje. Šį trumpą devizą įsiminė šventėje dalyvavęs baronas Pierre de Coubertinas ir pasiūlė vartoti jį olimpinėse žaidynėse. Olimpinis devizas „Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau“ skatina siekti aukštumų ne tik sporto arenoje, bet ir gyvenime.

Olimpinė liepsna

Olimpinė ugnis uždegama Olimpijoje (Graikijoje). Iš Olimpijos liepsna keliauja per įvairias šalis į olimpinių žaidynių vietą. Deglo estafetėje dalyvauja sportininkai ir sporto mėgėjai. Olimpinės ugnies kelionė simbolizuoja kilnius siekius, taiką ir vienybę. Žaidynių atidarymo dieną liepsna įnešama į pagrindinį stadioną ir ten uždegamas olimpinis aukuras. Olimpinė ugnis aukure liepsnoja iki žaidynių uždarymo ceremonijos. Pirmą kartą olimpinė liepsna buvo uždegta 1936 m. prieš Berlyno olimpines žaidynes.

Įdomūs faktai

• ► Spėjama, kad pirmosios sporto žaidynės Olimpijoje buvo surengtos 776 m. prieš Kristų. Ši graži tradicija gyvavo daugiau nei tūkstantį metų. Krikščionybę paskelbus vienintele Romos Imperijos religija, 393 m. olimpinės žaidynės buvo uždraustos kaip senuosius dievus propaguojanti šventė.
• ► Senovės Graikijoje „olimpiada“ buvo vadinamas ketverių metų laikotarpis tarp olimpinių žaidynių ir naudojamas kaip laiko skaičiavimo vienetas.
• ► Garsiausias antikos laikų sportininkas buvo imtynininkas Milonas iš Krotono. Jis tapo imtynių čempionu net šešiose olimpiadose iš eilės. Šio rekordo dar niekam nepavyko pakartoti.
• ► Tarptautiniam olimpiniam komitetui beveik tris dešimtmečius vadovavo jo įkūrėjas baronas Pierre de Coubertinas. Ši tarptautinė organizacija iki šiol rūpinasi žiemos ir vasaros olimpinių žaidynių rengimu.
• ► Pagal antikinę tradiciją olimpinės žaidynės rengiamos kas ketveri metai. Iki 1992 m. vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės buvo rengiamos tais pačiais metais, vėliau nuspręsta tarp jų daryti dvejų metų pertrauką.