„Omniva“ vadovas S.Bielskis – apie darbą „be viršvalandžių“, tėvystę ir pavyzdį darbuotojams
Dar 2014 metų pavasarį į siuntų pristatymo bendrovės „Omniva LT“ vadovo kėdę atsisėdęs Simonas Bielskis (35) įsitikinęs, kad itin didelę dalį sėkmės lemia ne tik išsikelti tikslai, sekimas koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis, bet ir vidinė įmonės kultūra. Juk tik taip galima pritraukti ir išlaikyti profesionalus, sustyguoti procesus ir, svarbiausia, neperdegti.
Švedijoje įsikūrusios tyrimų bendrovės „SB Insight“ atlikto nepriklausomo tyrimo duomenimis, „Omniva“ tapo tvariausiu Lietuvoje prekės ženklu siuntinių ir pristatymo paslaugų kategorijoje. Kaip tvarumas pasireiškia jūsų gyvenime?
Geriausias efektas matomas, kai poreikis kyla iš pačių žmonių. Jei tuščioje virtuvėje dega šviesa, ją, natūralu, išjungsi. Jei taip elgiesi namuose, to mokai vaikus, tai kodėl darbe turėtum elgtis kitaip? Aš pats pasirinkau mažiau taršų automobilį, geoterminį namų šildymą. Viskas prasideda nuo smulkmenų.
Įmonei būti tvaresnei labiausiai padėjo paštomatai, į kuriuos persiorientavome dar 2014 metais. Dėl paštomatų įtakos gerokai sumažėjo kurjerių įveikiami atstumai – kai anksčiau, norint pristatyti šimtą siuntų, reikėjo sukti ratus aplink visą miestą, dabar užtenka vos vieno sustojimo. Vien pernai pristatėme dvylika milijonų siuntų, tad galite paskaičiuoti, kiek sustojimų sutaupėme. Stengiamės ir toliau mažinti savo pėdsaką Žemėje – ant planuojamo statyti didžiausio Baltijos šalyse siuntų paskirstymo terminalo stogo ketiname įrengti saulės jėgaines, planuojame įsigyti ir elektromobilius.
Kai prisijungėte prie „Omnivos“, siuntų rinka atrodė ganėtinai kitaip. Koks svarbiausias darbas, kurį per šį laiką pavyko nuveikti?
Reikšmingiausias pokytis susijęs su savalaikiu perspektyvų elektroninėje komercijoje pastebėjimu. Tuomet, 2014 metais, kone visos siuntų pristatymu užsiimančios įmonės tiesiog norėjo užsiimti logistika, pristatyti siuntas iš taško A į tašką B, o mes siekėme tapti elektroninės komercijos ekosistemos dalimi, sukurti daugiau galimybių jos atstovams. Didžiausią dėmesį kreipėme į sukuriamą vertę, nes netikiu, kad konkurencinę kovą galima laimėti vien per kainą. Todėl net komandą kūriau iš prieš tai elektroninėje komercijoje dirbusių žmonių.
Man prisijungus prie įmonės buvo pradėtas plėsti paštomatų tinklas, nes tai – efektyvus, greitas ir skaidrus sprendimas. Žmonės pamėgo paštomatų paslaugą, ji prigijo ir padėjo mums atsidurti ten, kur dabar esame. Išvis, Baltijos šalys dėl aktyvaus paštomatų naudojimo yra išskirtinės visame pasaulyje. Stengiamės ir toliau būti priekyje, todėl per artimiausius kelerius metus ketiname investuoti dar apie 50 mln. eurų – dukart tiek, kiek investavome per paskutinius septynerius metus. Taip išplėsime operacinius pajėgumus ir dar labiau padėsime elektroninei komercijai. O paštomatai, tikiu, ir toliau liks pagrindiniu siuntų gavimo būdu bei artės prie žmonių, atsiras net daugiabučių laiptinėse prie kiekvieno namo. Standartinis pristatymo laikas, manau, sutrumpės vos iki vienos dienos.
Vienas jūsų darbų, kaip teigiate socialiniame tinkle „Linkedin“, įmonėje skatinti „teisingą kultūrą“. Kokia ji?
Paprastas pavyzdys: atėjusiam į svečius kas jums užplikys kavos – vadovas ar sekretorė? Pats iki šiol neturiu savo kabineto, būnu kartu su komanda, nes verslas pirmiausia yra „apie žmones“. Aišku, orientuojamės į rezultatus ir pelningumą, neturime iš įmonės padaryti šeimos, bet be kultūrinio artumo niekaip nepavyks pritraukti geriausių profesionalų. O jų, norint lenkti konkurentus, būtinai reikia. Todėl visada privalu išlaikyti žmogiškus santykius, rodyti pagarbą, laikytis žodžio, etikos ir profesionalumo. Pamenu, viena į „Omniva LT“ kandidatavusi specialistė manęs paklausė, ar įmonėje gerai elgiamasi su žmonėmis. Atsakiau, kad mes su darbuotojais elgiamės teisingai. Visa tai – paprasti gyvenimo aspektai, kuriuos, deja, ne visos organizacijos propaguoja.
Jei pavyksta sukurti profesionalams kultūriškai artimą darbovietę, jie vienoje įmonėje gali pradirbti ir dešimtmetį ar ilgiau, daug lengviau rasti sprendimus, susitarti ir kartu dirbti. Požiūris, atrodytų, yra mažas dalykas, bet turi didžiulę įtaką. Tokia pasaulėžiūra duoda rezultatų – nuolat pritraukiame ambicingus žmones. Tiesa, svarbios ir kelios pagrindinės taisyklės. Nemažai kalbuosi su komanda, nes tik diskusijoje gimsta geriausi sprendimai. Taip pat būtina vadovaujantiems kolegoms suteikti laisvę veikti, atiduoti jiems daug atsakomybių, nes taip ne tik parodai pasitikėjimą, bet ir išvengi nereikalingo streso, kai bandai kontroliuoti ar stovėti už nugaros. O kai mano komandos narys nežino, kaip išspręsti problemą, klausiu jo, kaip jis elgtųsi namuose? Visada daryk taip, kaip tau atrodo geriausia. Žinoma, ne visi sprendimai būna teisingi, bet kad būtum sėkmingas, tiesiog reikia padaryti kuo mažiau klaidų. Priėmėme mažai blogų sprendimų ir tai padėjo atsidurti ten, kur esame dabar.
Kiek vadovui svarbus emocinis intelektas?
Daugybė tyrimų rodo, kad jis tampa vis svarbesniu. Verslas nėra rožinis ir pūkuotas, čia reikia pasiekti išsikeltus tikslus, tačiau darbe turi būti smagu. Juk savo darbovietėje praleidžiame tiek daug laiko... Be to, emocinis intelektas padeda minimizuoti streso lygį, kas čia yra itin svarbu – jei užkrausiu darbuotojams papildomo streso, jie tiesiog perdegs. O galimybių atsirasti stresui – daugybė. Pavyzdžiui, jei įmonė auga daugiau nei 20 procentų per metus, tai jau galima pavadinti krize, o mes jau aštuonerius metus augame po 50 procentų.
Atsakomybės prideda ir tai, kad turiu nuolat būti pavyzdys, nes galiausiai viskas persiduoda kiekvienam iš mūsų 500 darbuotojų. Svarbu ir laiku keistis – nuo tada, kai prisijungiau, išaugome trylika kartų, vis dar atsiranda naujų atsakomybių. Pavyzdžiui, atskiras personalo skyrius atsirado vos prieš tris metus, o rinkodaros – mažiau nei prieš pusmetį. Galima sakyti, kas pusmetį iš naujo turime perorganizuoti savo darbą, o aš privalau augti, kad suprasčiau, ko įmonei reikia. Toks nuolatinis lengvas stresas.
Įmonė greitai auga, atsakomybės daugėja, tad kaip pavyksta pabėgti nuo didžiulio streso?
Esu ramus žmogus, o per karjerą dirbau nemažai naudingos patirties suteikusiose įmonėse „Maxima“ ir „Senukai“. Streso lygį mažina darbo organizavimas pagal faktus, kalendoriaus ir priminimų naudojimas bei nepasidavimas emocijoms. Taip pat nebijau dalytis darbais ir atsakomybėmis, tad pavyksta išlaikyti ribą tarp darbo ir poilsio. Nesuprantu kasdien po dvidešimt valandų dirbančių ir elektroninius laiškus vakarais bei savaitgaliais rašinėjančių vadovų. Vadinasi, kažkur – negeri pamatai. Pats per paskutinius kelerius metus niekada nebuvau išsiuntęs elektroninio laiško po penktos valandos vakaro, dirbęs vakarais, nes tuomet nebematytum ribos, kada dirbi, o kada poilsiausi, sportuoji, žiūri filmą ar tiesiog geri vyną. Tiesa, nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro atsiduodu tik darbui, niekas aplink nebeegzistuoja. O komanda žino, kad pirmas darbas baigiantis kiekvieniems metams – suplanuoti ateinančius metus ir savo atostogas. Nuvarytus arklius nušauna, herojais būti nereikia – būtina pailsėti.
O kaip pats poilsiaujate?
Pastaruosius metus poilsio mažiau, nes baigiu dar vienas magistro studijas. O vieno konkretaus hobio neturiu – žaidžiu tenisą, krepšinį, bėgioju, mokausi aitvaruoti, sunkiai randu dar nežiūrėtų filmų, patinka teatras, kai gali persijungti iš savo aplinkos į kitą. Ypač mėgstu golfą, nes pabūni sutvarkytoje aplinkoje ir gali visiškai atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio.
Auginame kelerių metų sūnų, tad to laiko nedaug, jį reikia tinkamai paskirstyti. Juk grįžus iš darbo lieka vos kelios valandos su šeima, dar valanda skaitymo ir laikas miegoti. Visada stengiuosi užmigti apie dešimtą valandą vakaro, kad kitą dieną būčiau produktyvus ir susidurčiau su kuo mažiau streso. Tad laikausi taisyklės, kad gyvenimas pernelyg trumpas, kad nedarytume ko nors įdomaus.