Šiandien daug kalbama apie pasaulio susiliejimą, globalizaciją. Vieni sienas atidaro, kiti – uždaro. Tikriausiai visada yra dvi pusės – sienos tarsi padeda išlaikyti tapatybę, tačiau visi esame žmonės, nepriklausomai nuo to, kokia mūsų kultūra, tradicijos, kalba ir odos spalva...
Nenoriu politikuoti, bet manau, kad žiūrėti į pasaulį tik per savo prizmę, mėginti kitiems primesti savo tiesas yra žalinga. Kai galvoju apie asmeninę patirtį – nėra paprasta savyje sutalpinti dvi kultūras, du žemynus ir su tuo gyventi. Ieškodamas supratimo, nori nenori atsiduri rėmuose, vadovaujiesi kitų primestomis taisyklėmis, mėgini prisitaikyti ir įtilpti.
Pamenu, buvau tik baigusi teatro studijas, nepaleido mintis: kodėl Vaitkus mane priėmė? Kaip čia dabar reikės būti, kaip rasti vietą savo profesijoje? Kol studijavau Muzikos ir teatro akademijoje, buvo paprasčiau, gyvenau burbule. Ar rasiu savo vietą iš jo išėjusi? Kaip su savo odos spalva galėsiu vaidinti kažkieno seserį, mamą?
Man atrodė, kad žmonėms kils pernelyg daug klausimų. Iš pradžių taip ir buvo: gavusi pirmąjį vaidmenį televizijos seriale, turėjau kalbėti laužyta lietuvių kalba, esą – atvykėlė. Tačiau laikai pasikeitė, viskas pradėjo judėti į priekį, ir mano vieta atsirado. Kasdien esu už tai dėkinga – savo komandai, režisieriams, kolegoms, nepriimu to kaip duotybės.