Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas Alvydas Česas: „Jei darbas aukščiau šeimos, rizikuoji prarasti viską“

Neseniai gavote padėką net iš Baltųjų rūmų, su JAV prezidento Donaldo Trumpo parašu. Ką jums tai reiškia?

Net nežinau... Gal kiti irgi sulaukia tokių padėkų, bet nesigiria (šypsosi). Tiesiog viskas susiklostė netikėtai. Na, ir pataikyk taip, kad tavo pacientė turėtų tiesioginių sąsajų su JAV prezidento D.Trumpo komanda. Baltųjų rūmų Ryšių su visuomene tarnyboje dirbantis buvusio Niujorko mero Rudolpho Giuliani sūnus Andrew taip išreiškė dėkingumą už sėkmingą artimo žmogaus gydymą ir parašė asmeninį padėkos laiškelį. Amerikiečiai tikrai moka tą daryti.

Pats prezidentas D.Trumpas dedikavo savo nuotrauką su parašu (ne atšviesta jo kopija). Kaip sakau, rašalas dar šviežias. Didžiulis įvertinimas, kad galingiausios valstybės prezidentas atkreipė dėmesį, skyrė tam laiko. Tam tikra prasme tai rodo, kad mes esame ne ką prastesni už kitus, mūsų medicina taip pat aukšto lygio.

Dėl šios pacientės gydymo nuotoliniu būdu bendravote su Niujorko onkologinių tyrimų centro vadovu prof. dr. Gulamu Manji?

Taip. Jis yra vienas geriausių onkologų skrandžio, kasos ir kepenų navikų gydymo srityje. Nuotoliniu būdu padarėme mini konsiliumą. Mes pateikėme savo gydymo planą šiuo konkrečiu atveju. Jam G.Manji visiškai pritarė. Profesorius pasakė, kad lygiai tokį patį gydymą būtų skyręs ir Amerikoje. Tai dar kartą įrodo, kad Lietuvoje gydytojų ir slaugytojų komandos dirba gerai, kokybiškai. Gal ko nors neturime, bet tai kompensuojame atsidavimu, darbu. Tad savo šalies mediciną turėtume vertinti gerai. 

Šeima, draugai turbūt džiaugėsi jūsų įvertinimu...

Be abejo, šeima džiaugėsi, pasveikino ir draugai. Žinoma, malonu, bet aš asmeniškai šio fakto nesureikšminu. Juk tai, ką padarėme dėl tos pacientės, kasdienis mūsų, onkologų, slaugytojų ir kitų specialistų – visos komandos, darbas.

Pastebėjau, kad amerikiečiai mėgsta ir moka pasigirti pasiekimais. Mes, lietuviai, esame šiek tiek kuklesni. Kartais, galvoju, be reikalo. Galėtų ta savivertė būti didesnė. Ko nepasidžiaugus, jei yra dėl ko. Jei mus pagiria, pasako ką nors gero, turime tai priimti kaip padėką ir nelinguoti galva, kad nieko mes čia gero nenuveikėme.

Ar dažnai tenka bendradabiauti su kitų šalių medikais, dirbti išvien?

Pasitaiko, kai tenka bendradarbiauti su kitų šalių (pavyzdžiui, Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos ar kitais) onkologijos centrais. Kartu aptarti lietuvių pacientų, kurie nutaria operuotis užsienyje, bet gydymą planuoja tęsti Lietuvoje, būklę. Būna, gauname užklausų iš užsienio kolegų, ar toliau prižiūrėsime jų operuotą pacientą ir pan. Dabar pasaulis atviras. Iki koronaviruso kai kurie pavieniai žmonės pasirinkdavo gydytis svetur manydami, kad ten bus geriau. Tai kiekvieno teisė. Yra tokių, kurie sako, kad viską sau gali leisti, nesvarbu, kiek kainuos.

Vis dėlto dažniausiai tuos norus limituoja finansai ir jie anksčiau ar vėliau grįžta, nes čia turi sveikatos draudimą ir visas kitas socialines garantijas. Ten gydymas brangus. Ir nereikia tikėtis, kad Valstybinė ligonių kasa grąžins išleistus pinigus, jei buvo taikytas toks pats gydymas kaip Lietuvoje. Europos Sąjungos įstatymais reglamentuota, kada ir kokios gydymo išlaidos kompensuojamos, o kada nepadengiamos. Per savo darbo praktiką nesutikau nė vieno paciento, kuris nebūtų grįžęs tęsti gydymo.

Įsitikina, kad ir Lietuvoje medicina ne ką prastesnė?

Daug veiksnių yra: ir kita kultūra, ir kita šalis, ir pragyvenimas, išlaidos kitos. Taip pat ir kitas – emigranto – statusas. Kaip sakoma, ir savos sienos gydo.

Nemažai lietuvių gyvena ir dirba Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje, yra ten drausti ir gali gauti nemokamą gydymą, bet gydytis atvyksta į tėvynę. Tuomet mes siunčiame dokumentus, bendradarbiaujame su atitinkamomis institucijomis, kad jie gautų toje šalyje priklausančias išmokas, nedarbingumo pašalpas ir pan. Tai yra Europos Sąjungos privalumas, nes galima rinktis, kur gydytis.

Lietuvoje medicina nėra prasto lygio. Gal kai kuriuos vaistus gauti sudėtingiau, bet, jei galvojama, kad, tarkim, Vokietijoje – rojus, galiu nuraminti, kad taip nėra.

Šiandien nemažai žmonių piktinasi, kad moka privalomąjį sveikatos draudimą, bet laiku negauna medicininių paslaugų.

Tiesa, kai kurie piktinasi, bet bėdavotis labai neturėtume. Mes tikrai nesame užribyje. Jei palygintume su artimiausiais kaimynais, pamatytume, kad turime gerą gydymo sistemą. Pavyzdžiui, Švedijoje kompiuterinės tomografijos ar kito sudėtingesnio tyrimo, konsultacijos gali tekti laukti ir šešis mėnesius ar ilgiau. Lietuvoje, jei įtariama onkologinė liga, mobilizuojamos visos pajėgos ir stengiamasi tuos tyrimus atlikti kiek įmanoma greičiau. Net pandemijos metu nėra taip, kad pacientai paliekami visiškai vieni, be medicininių paslaugų ar nežinioje, negali gauti gydymo.

Gal pačioje karantino pradžioje, kai visam pasauliui COVID-19 buvo tikras iššūkis, patyrėme šiokį tokį sąstingį. Reikėjo laiko, kol persitvarkė gydymo įstaigos, kol supratome, kaip plinta šis virusas. Kai prisitaikėme dirbti naujomis sąlygomis, atidarėme vadinamuosius žaliuosius koridorius, kad saugiau galėtume suteikti paslaugas ir onkologiniai ligoniai neužsikrėstų koronavirusu. Neneigsiu – šiokių tokių trukdžių buvo, kai kam gal teko ilgiau palaukti konsultacijos, bet vėliau ir dabar darbas vyksta nenutrūkstamai.  

Medicina tobulėja, bet sergančių (ypač onkologinėmis ligomis) žmonių daugėja. Kaip tai paaiškinti?

Kaip ir visoje Europoje, mūsų šalyje visuomenė senėja, žmonių gyvenimo trukmė ilgėja. O su amžiumi, natūralu, atsiranda daugybė gretutinių ligų. Žinoma, įtakos turi ir stresas, ir gyvenimo būdas, ir genetika (paveldimumas).

Tobulėjant medicinai, net sunkūs onkologiniai ligoniai išgyvena ilgiau. Be to, diagnozuojama daugiau naujų atvejų. Tai – senėjančių visuomenių rykštė. Jei žmogus gyvena 75, 80 ar daugiau metų, rizika susirgti vėžiu labai išauga. Tas procentas su amžiumi didėja.

Net po ilgų darbo metų turbūt nelengva girdėti klausimą: „Kiek man liko gyventi?“

Be abejo, mūsų darbe šis klausimas neišvengiamas, bet stengiamės jo neakcentuoti. Į tai žvelgiame kaip į tam tikrą tiesą. Jeigu žmogus užgimė, kažkada turės numirti. Tik klausimas, kada. Šiuolaikinė medicina suteikia galimybę pailginti tą laiką, padaryti, kad likusi gyvenimo dalis būtų kuo kokybiškesnė. Be abejo, niekada nenori mirti jaunas, bet, jei taip skirta, niekur nepabėgsi.

Dabar kuriamas naujas Europos Sąjungos planas, kaip iki 2035-ųjų suvaldyti vėžį. Priklausau kelioms komisijoms, kurios ieško būdų, kaip tai įgyvendinti. Kuriamos įvairios metodikos, leidžiančios kuo anksčiau diagnozuoti onkologines ligas ar net užbėgti joms už akių, numatyti vėžio tikimybę. Kuriami šiuolaikiški vaistai, vėžio gydymo ir suvaldymo, kontrolės metodai.  Jau galime nustatyti, ar yra paveldimų genų, kurie gali mutuoti, numatyti, kurie pacientai turi 60–80 proc. tikimybę tam tikru laiku susirgti vėžiu. Visa tai suteikia galimybę kontroliuoti vėžio plitimą.

Ne tik stebėti, bet tam tikrais atvejais pašalinti vieną ar kitą organą, kol vėžys neišsivystė. O jei žmogus suserga, siekiama, kad būtų galimybė ligą diagnozuoti pačioje jos pradžioje. Kol kas kai kurių rūšių vėžys aptinkamas jau pažengusios, vėlesnės stadijos. Taigi šios programos tikslas – sumažinti sergančių onkologinėmis ligomis skaičių. Kad liktų tik tų rūšių vėžys, kurio kol kas nėra galimybės išgydyti. Šiuolaikinės medicinos diagnostikos priemonės padėjo pasistūmėti į priekį, teikia optimizmo. Svarbu visiems mobilizuoti jėgas.  

Kas paskatino pasirinkti gydytojo profesiją? Ar priklausote gydytojų dinastijai?

Gydytojų dinastija mano šeimoje prasidėjo nuo manęs. Užaugau darbininkų šeimoje. Mačiau, kaip tėvelis ir mama sunkiai dirba, kaip svarbu turėti gerą išsilavinimą ir mylimą darbą. Tai buvo pirma paskata gerai mokytis ir siekti daugiau. Nuo pat mažumės žinojau, kad negali būti jokių atsikalbinėjimų, jokių blogų pažymių. Be to, labai anksti supratau, kad rinksiuosi mediciną, nors artimoje aplinkoje neturėjome pažįstamų gydytojų. Kad įgyvendinčiau svajonę, visą dėmesį skyriau mokslams. Mokyklą baigiau aukso medaliu, tad man atsivėrė Kauno medicinos akademijos durys.

Žmona irgi mokyklą baigė medaliu. Mano vyresni vaikai – dukra ir sūnus – egzaminus išlaikė šimtukais. Ir jiems nebuvo problemų įstoti. Abu pasirinko mediciną, nusprendė eiti  tuo keliu. Su žmona tikrai neraginome, tai buvo jų sprendimas. Vaikai pasakė: „Kad neturėjome ką daugiau rinktis, nes užaugome su tėvais medikais.“ Jie matė mūsų darbą, kuo gyvename. Žmona yra dermatovenorologė. Dukra – onkologijos chemoterapijos rezidentė, sūnus – rezidentas kardiologas. O mūsų pagrandukas, mažasis, – dar mokinys. 

Trys vaikai – didelė graži šeima. Kaip pavyksta suderinti veiklą ir asmeninį gyvenimą?

Jeigu ieškai, laiko visada gali rasti. Svarbiusia – norėti, antra – reikia mokėti planuoti. Jei to nedarai, žinoma, suderinti viską tampa sunkiau. 

Jei kas manęs paklausdavo anksčiau, kas svarbiau – šeima ar darbas, visada atsakydavau, kad pirmoje vietoje yra šeima. Tai pagrindinė ląstelė. Tik tada eina mėgstamas, mylimas darbas. Tie, kurie iškelia karjerą į pirmąją vietą, rizikuoja prarasti viską: ir šeimą, ir laimę, ir santykius, ir vaikus – esminius dalykus, gyvenimo pamatą. O susigrąžinti viską labai sunku. Kai prarandi meilę, šeimą, su laiku netenki, manau, ir meilės darbui, ir gyvenimo džiaugsmo.

Jeigu šeimoje viskas gerai, tada ir visa kita sekasi, nes yra stimulas veikti. Taigi mano prioritetas yra šeima. Gera grįžti namo, į aplinką, kur esi laukiamas, kur gera leisti laiką su mylimais žmonėmis. Maloni namų atmosfera, geri santykiai yra tarsi variklis, neleidžiantis pasiduoti susidūrus su sunkumais. Mes, gydytojai, irgi tokie patys žmonės. Ir mums būna blogų dienų, ir mes turime įvairių problemų. 

Jūsų darbas įtemptas ir atsakingas. Kas padeda išvėdinti galvą, atgauti jėgas?

Aktyvus laisvalaikis. Tiesa, išskyrus ekstremalųjį sportą, nes to adrenalino užtenka ir darbe. Išimtis – vairavimas. Galėčiau dalyvauti lenktynėse (šypsosi).

Su šeima žaidžiame tenisą, kultivuojame kitas sporto rūšis. Turime bendrų pomėgių, ypač mėgstame keliauti. Visa tai padeda išvėdinti galvą, atsipalaiduoti. Onkologijos sritis yra gana sudėtinga, todėl labai svarbu po darbo nukreipti mintis kitur. Antraip galima ir perdegti.

Manau, sportas labai drausmina, motyvuoja, padeda atsipalaiduoti ir gauti energijos. Aš kovotojas visur – ir stalo teniso, ir krepšinio aikštelėje. Ką daryčiau, visur save atiduodu šimtu procentų. Kitaip gyventi neverta. Kadaise buvau kandidatas į sporto meistrus – ir šiandien aistra stalo tenisui neišnyko. Bet sportininko karjeros niekada nenorėjau rinktis, tai tik pomėgis. Stengiuosi sportuoti bent du kartus per savaitę. Norėtųsi dažniau, deja, laikas riboja.

Mėgstu ir gaminti, ant grotelių iškepti kokių didkepsnių ar vištienos gabaliukų. Mielai tą darau laisvalaikiu. Nieko ypatingo negaminu, bet, jei šeima ir draugai valgo, nesako, kokią čia nesąmonę paruošei, pagiria, vadinasi, pavyksta. Ir tai džiugina.

Kas padeda išsaugoti gražius santykius šeimoje? Jūsų receptas.

Manau, meilė. Be jos negali būti jokių santykių. Žinoma, su metais, kartu einant gyvenimo keliu, ji palaipsniui pereina į kitokį kokybinį lygį. Susipina pagarba, supratimas, gebėjimas atleisti. Svarbiausia yra bendrauti, kalbėtis. Tai yra tam tikra meilės forma – išgrynintas deimantas. Ir kuo toliau, tuo jis labiau gludinamas, stipriau spindi. Įgyja dar didesnę vertę. Jei nebėra pokalbių, meilės, supratimo, reikia gyvenimą keisti, nes jis tampa sunkia našta. Tuomet atrodo, kad žmogus gyvena su dideliu nešuliu ant pečių. Sunku ne tik pačiam, bet ir šalia esančiam partneriui, vaikams.

Su laiku puoselėjami santykiai tampa kokybiškesni, patrauklesni – be meilės realiai nieko negali būti.