Operos dainininkė Inesa Linaburgytė: „Matydama liūdnas vaikų akytes, sunkiai atsikratydavau sąžinės priekaištų”

Anksčiau pati vietoj tarptautinės dainininkės karjeros pasirinkusi namus ir šeimą, I. Linaburgytė supranta savo dukterį – operos solistę Aistę Miknytę (35), kuri atėjus laikui pasirinko lygiai taip pat.

Prieš Motinos dienos savaitgalį su I. Linaburgyte kalbamės apie muzikais užaugintus vaikus ir karantino metu atrastus naujus pomėgius.

Kuo užpildote dienas užmiesčio sodyboje? 

Šiame teatro sezone dalyvavau dviejuose naujuose pastatymuose – „Kandidas“ ir „Lošėjas“. Tai buvo intensyvių repeticijų metai, po kurių atsikvėpti namuose ir pabūti pačiai su savimi – visai malonu.

Antroji mano aistra po operos yra tapyba. Tad kai teatre nebeliko spektaklių, visus dažus iš miesto susivežiau čia... Tapau vieną paveiksliuką. O ir šiaip būtent čia, sodyboje, būna gaminamos dekoracijos visiems mano pačios įsteigtos Vilniaus kamerinės operos pastatymams. Dabar kaip tik mąstau apie „Turandot“... Nes karantinas  ar ne karantinas – kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip mano siela negali nedainuoti. Pasileidžiu orkestro įgrotus operų įrašus ir dainuoju... Beveik kaip karaokėje. Save irgi įsirašau, kad pasiklausiusi įvertinčiau, kaip pavyksta. Taip ir repetuoju.

Atradau ir naują užsiėmimą: susižavėjusi Antono Čechovo trumpais apsakymais, įskaičiau juos balsu ir tuos, kaip vadinu, „bobulytės pasakojimus“ patalpinau „YouTube“ kanale. Atsirado nemažai klausytojų, laukiančių naujų mano įskaitytų kūrinių! Kol kas siūlau apsakymų „Albiono duktė“, „Kaukė“, „Nugalėtojo triumfas“ ir „Valdininko mirtis“ įrašus. A. Čechovas – puikus dramaturgas, iš pažiūros paprastučiuose jo dialoguose taip žavingai susipynę mažų žmonių gyvenimų komizmas ir tragizmas...

Ar grožinės literatūros skaitymai balsu ir anksčiau buvo Jūsų pomėgis?

Dar būdama moksleivė dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Klaipėdoje laimėjusi pirmą vietą, buvau išsiųsta į respublikinį konkursą, ten skaičiau „Mažąjį princą“ ir Justino Marcinkevičiaus eilėraščius. Taigi – taip, čia mano senas pomėgis. Bet kadangi atstovaudavau Klaipėdą ir „Dainų dainelės“ konkursuose, tai dainavimas galiausiai nugalėjo... Tais laikais vykdavo dar ir pilietinės dainos konkursai, kuriuose moksleiviai pristatydavo savo pačių kurtas dainas. Ten sėkmingai pasirodžiau su daina „Pelenai“ pagal Eduardo Mieželaičio žodžius. Iki šiol tą dainą atsimenu. Labai graudi...

Ar galingą kūrybinės energijos užtaisą paveldėjote iš savo šeimos?

Tikriausiai. Mano tėveliai labai muzikalūs, giminės suėjimuose mamytės sopranas taip gražiai derėdavo prie tėvelio boso... Mama jaunystėje mokėsi groti kanklėmis, bet vėliau susirgo ir muzikante netapo. Užtat mano veržimąsi į sceną visada labai palaikė: leido lankyti būrelius, ruoštis konkursams, nors kitų dalykų mokslai kartais nukentėdavo. Mano sesuo – priešingai, buvo tikra moksliukė. Bet man svarbiausia buvo užklasinė saviraiška, ir ačiū tėveliams, kad tai suprato. Kai priartėjo brandos egzaminai – susiėmiau ir pasirengiau jiems savarankiškai, be jokių korepetitorių. Išlaikiau vienais penketais, akademijoje irgi buvau viena pavyzdingiausių studenčių.

Ar į savo vaikų mokslus mokykloje žvelgėte taip pat ramiai ir liberaliai? 

Manau, taip. Vaikai turi pajusti gyvenimo polėkį, padedantį suformuoti asmeninius tikslus, siekiančius žymiai toliau nei brandos egzaminai...

Dukrą Aistę nuo mažens skatinau dainuoti. Ji būdavo nuosekli mano teatro spektaklių žiūrovė ir repeticijų namuose klausytoja. Kai Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi chorvedybos, pedagogai iškart pastebėjo, kad Aistės balsas – stiprus ir gražus. Bet ji pati, matydama, kokio atsidavimo ir kantrybės reikalauja dainininkės profesija, to kelio prisibijojo, dėliodama įvairius praktinius argumentus. O aš mačiau, jutau, kad jos siela dainuoja... Abitūros metais, kai jau buvo apsisprendusi studijuoti operinį dainavimą, mokykloje paprašiau, kad leistų man pačiai tuos metus būti Aistės vokalo dėstytoja. Vėliau dukra baigė dainavimo studijas Zalcburgo „Mozarteum“ universitete pas garsią lietuvių profesorę Liliją Šukytę, dainavo keliuose Vokietijos teatruose. Bet jos širdis stipriai traukė atgal į Lietuvą... Supratau tai, nes kadaise pati pasirinkau ne tarptautinę karjerą, o namus ir šeimą. Išvažiuodama dainuoti ar repetuoti Austrijon arba Vokietijon, matydavau liūdnas savo vaikų akytes ir sunkiai atsikratydavau savigraužos... Mano motiniška širdis neatlaikė tokių išbandymų.

Dabar Aistė yra Montessori metodo centro meninio ugdymo pedagogė, dalyvauja koncertinėse programose ir LNOBT spektakliuose, padeda man rengiant Vilniaus kamerinės operos pastatymus.

Ar LNOBT scenoje tenka dainuoti kartu su dukra?

Yra tik vienas repertuarinis spektaklis, kuris leidžia mums scenoje susitikti: tai Ramintos Šerkšnytės opera vaikams „Penki Merės stebuklai“. Abi esame parengę Auklių auklės vaidmenį, bet aš kartais dainuoju ir Sarą Vamp. Štai tada mes susitinkame ne tik scenoje, bet ir tame pačiame solistų kambaryje... Ir tai būna labai šaunūs mamos ir dukros susitikimai.

Aistė taip pat dainuoja operoje vaikams „Zuikis Puikis“, anksčiau dalyvaudavo „Traviatos“ ir „Linksmosios našlės“ spektakliuose. Ji dainavo ir Vilniaus kamerinės operos pastatymuose „Norma“ bei „Aida“.

Sūnus Paulius Balčytis irgi pasirinko muziko kelią. Kiek čia tėvų įtakos?

Nenorėjome jo spausti, net į muzikos mokyklą nuo pirmos klasės neleidome. Bet pastebėjome, kad jis vis sukasi prie fortepijono, kad jam įdomu... Jau trečioje klasėje Paulius tapo aistringas Ludwigo van Beethoveno muzikos fanas, mp3 grotuvėlyje klausydavosi šio kompozitoriaus simfonijų ir sonatų... Pradėjo mums skųstis, kad mokykloje neranda draugų, su kuriais galėtų jas aptarti. Tad neliko kitos išeities, tik nuvesti jį į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą... Iš pradžių mokėsi chorvedybos klasėje, dainavo LNOBT vaikų chore, dalyvavo „Karmen“, „Otelo“, „Spragtuko“ ir kituose spektakliuose. „Buratino“ ir „Rigoleto“ spektakliuose netgi atliko solines berniuko partijas. Jam ypač patikdavo tie pastatymai, kuriuose vaikams būdavo leidžiama palakstyti, pavaidinti. Ramiai stovėti tarp choristų – ne jo charakteriui... Vėliau mokykloje pradėjo groti trombonu, o dabar jį labai traukia fortepijonas – savarankiškai ruošiasi rečitaliui. Ir pats kuria muziką, improvizuoja. Šiuo metu mokosi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje.

Kaip švenčiate Motinos dieną? Kokia ji bus šįmet?

Man tai jautri diena. Mažylis tradiciškai ateina manęs pasveikinti į kambarį su saldainiais ir gėlėm. Vėliau atvažiuoja ir duktė su vyru, visi sėdam prie stalo...

Kadangi karantinas jau nebe toks griežtas, tikiuosi,kad po ilgesnės pertraukos pagaliau išdrįsim visi kartu pabūti. Iki šiol duktė mane labai saugojo – atvežusi produktų, palikdavo prie namo durų ir iškart sukdavo atgal... Todėl labai laukiu Motinos dienos sekmadienio.

Ir, žinoma, už viską jaučiuosi dėkinga savo mamytei, kuri iki šiol labai energinga – ir chore dainuoja, ir linijinius šokius šoka, ir iš Klaipėdos į Vilnių atvažiuoja į mūsų su Aiste pasirodymus. Linkiu jai labų dienų ir sveikatos.