Operos „Manon Lesko“ kostiumus ir grimą kūręs Juozas Statkevičius: „Tarp įkvėpimo šaltinių buvo ir Paryžiaus prostitutės“
Sausio 23, 24, 26 dienomis Vilniaus Kongresų rūmų scenoje puikuosis ne tik vardiniai Juozo Statkevičiaus kostiumai, bet ir 1910–1915 metų stiliumi nugrimuoti moterų veidai. Operoje „Manon Lesko“ kiekviena plaukų bangelė ar grožio taškelis ant veido turi savo tikslią poziciją ir reikšmę. Režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir kostiumų dizainerio J.Statkevičiaus pasirinktas laikotarpis iš tiesų priartino aukštąją madą prie teatro, o makiažą – prie grimo.
Teatro istorijoje aktoriaus veidas visuomet buvo labai svarbus. Pirmieji aktoriai scenoje pasirodydavo su kaukėmis ir tik vėliau ėmė spalvomis, dažais piešti savo veidus. Tačiau negalime paneigti to, jog iki pat šių dienų teatro grimas visų pirma yra ne aktoriaus veido dailinimas, o jo personažo „įkurdinimas“ aktoriaus kūne. O kuo gi kitu, jei ne savo sukurtais personažais tapdavo XX a. moterys, provokuojančios, egzotiškos ir vis dar paslaptingos?
„Vilnius City Opera“ spektakliuose grimas visuomet yra labai svarbus. Jį kuria pats J.Statkevičius. Jam padeda net penkios grimo meistrės: dvi iš jų kuria šukuosenas, o kitos trys – patį grimą. Pasiruošimas ir pirmosios idėjos atsiranda jau kuriant pirmuosius kostiumus, tačiau pats idėjų įgyvendinimo etapas – labai trumpas. Scenoje grimas išbandomas vos keturis kartus prieš premjerą. Tuo tarpu pirmieji grimo bandymai trunka daugiau nei tris valandas, o nugrimuoti ir sušukuoti reikia daugiau nei keturiasdešimt žmonių.
Jūsų dėmesiui – išskirtiniai vaizdo kadrai iš „Manon Lesko“ užkulisių:
„Manon Lesko“ grimas yra ypatingas, nes turi atitikti 1910–1915 metų Paryžiaus dvasią, kuomet moterys buvo ekscentriškos, ryškios ir elegantiškos o vyrai – pasitempę ir stilingi. Be to, kiekvienoje šukuosenoje dominuoja bangelės... – pasakoja J.Statkevičius. – Grimuojant teatre svarbiausia yra laikas. Grožio makiažui galima skirti 30–40 ar daugiau minučių, o teatro grimui daugiausia turi 10–15 minučių vienam žmogui ir viskas turi būti atlikta nepriekaištingai.“
Kas gi įkvepia kostiumų ir grimo dizainerį?
„Tarp įkvėpimo šaltinių buvo ir Paryžiaus prostitutės. Buvau atsinešęs gal 18 albumų, kuriuose galėjome pamatyti, kaip prostitutės atrodė anksčiau. Kostiumuose, kurie atspindi art deco stilių, – plati spalvinė gama, daug įvairiausių siuvinėjimų. Kartais pagalvoju, jog tai galėtų tapti puikiausia haute couture kolekcija, kurią būtų galima rodyti per madų šou. Visi sako, kad teatre haute couture miršta, bet taip niekada neatsitiks. Tokių dalykų siuvimo mašina nepadarysi, čia viskas daroma rankomis.“
Kas tos J.Statkevičiaus sukurtos moterys, įspūdingai pasirodančios „Manon Lesko“ spektaklyje?
„Prancūzijoje jos vadinamos „grand horizontalėmis“. Tai – moterys, kurios karjerą padarė horizontalioje padėtyje. Tarp jų buvo Sarah Bernhardt, Manon Lesko, Mata Hari ir tūkstančiai kitų gražuolių, kurios į save žiūrėjo visų pirma kaip į artistes“, – sako dizaineris.
Scenoje pasirodysianti Asmik Grigorian (Manon Lesko) spektaklio metu turi pakeisti šešis kostiumų komplektus, Laura Zigmantaitė demonstruoja įpūdingų plunksnų kepurę, o Laimonas Pautienius spindi vyriška elegancija. Kartu su ryškiausias Lietuvos solistais, operą atlieka Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus.
+5