Šią vasarą po ilgo laiko vėl koncertavote festivalyje „Midsummer Vilnius“. Tik ar nėra taip, kad po truputį tolstate nuo Lietuvos?
Visada jaučiu nostalgiją ir norą sugrįžti, bet mano gyvenimas sukasi Vokietijoje, o darbas – įvairiose šalyse, tenka daug keliauti. Jau nebėra mano tėvelių, sesutės, dukterėčios įsikūrusios užsienyje, todėl ir trauka čia nebe ta. Tiesa, Lietuvoje gyvena teta su šeima, tad susitinkam, kai būnu Vilniuje, jei leidžia repeticijų grafikas.
Kaip dažnai išgirstate tariant lietuvišką jūsų pavardės variantą – Urmanavičiūtė?
Kai kas yra ją išmokęs ir kartais nustebina. Dažniausiai – draugai, su kuriais daugiau bendraujame.
Ar stiprus buvo jūsų ryšys su tėvais, seserimi Dalia, kurią praradote pernelyg anksti?
Sesutė išėjo būdama 46-erių, 2001 metais. Tėvams tai tapo nenumaldomu skausmu. Mamytės netekau 2012-aisiais, tėvelio – 2017-aisiais. Jie labai kentėjo dėl jos ligos ir mirties. Dalytė man buvo brangiausias žmogus pasaulyje. Po jos netekties net turėjau kai kurių sveikatos sutrikimų, nors tuomet iš dalies jaučiausi laiminga, kad ji išsilaisvino iš savo kančių.
Sesutė – septyneriais metais vyresnė už mane, abi buvome paklusnios dukros. Kol man sukako trylika, kartais pasiginčydavome, bet paskiau viena kitą rėmėme, kiek tik galėjome. Dalytė buvo puiki virėja, puiki šeimininkė, dirbo akušerijos sesele – su muzika nieko bendro. Bet, manau, ji turėjo panašų į mano balso tembrą.
Įdomi ir jūsų tėvų istorija: mama – mokytoja, dirbusi tuometinio Kapsuko kraštotyros muziejuje, tėvas – išradėjas, norėjęs tapti gydytoju, abu pabuvoję Sibire.
Tais laikais daug kas išgyveno panašių sukrėtimų. Abu tėvai mokėsi Simno gimnazijoje. Tėvelio šeima buvo išbuožinta ir deportuota į Sibirą. Mama, senelio lydima, irgi išvažiavo į Sibirą, kad susituoktų su mano tėčiu. Ji ten dirbo mokytoja. Stalinui mirus, mokytojų šeimoms buvo leista grįžti į Lietuvą – taip čia parvažiavo mano tėveliai su mažąja Dalyte ir visa tėčio šeima.
Mano mamytė Aldona – tikra didvyrė: dar kartą važiavo į Sibirą nelegaliai parsivežti savo nepilnamečių pusbrolių. Ji ilgai dirbo mokytoja, vėliau tapo Kraštotyros muziejaus direktore. Sovietmečiu pati važinėjo po kaimus, rinko lietuvių buities eksponatus – tuomet tai atrodė nacionalistinė veikla, komunistų valdžia žiūrėjo su įtarimu.
Pati vaikystėje užsinorėjau šuns ir pianino. Tik pianinas greitai atsibodo ir tapo našta.
Tėvelis dirbo grūdų produktų kombinato vyriausiuoju inžinieriumi, pateikė daug vadinamųjų racionalizacinių pasiūlymų. Bet visų patobulinimų negalėdavo užregistruoti savo vardu, kad pernelyg neišsiskirtų ir per daug neuždirbtų. Jis sukūrė pirmąjį išradimą grūdų pramonei, bet jo laiku neužregistravo. Vėliau išrado kažkokią grūdų perdirbimo mašiną, ji naudota visoje Sovietų Sąjungoje, už tai gavo Sovietų Sąjungos išradėjo vardą, aukso medalį ir... spalvotą televizorių. Manau, jog turėdamas tokius gebėjimus kitoje šalyje būtų tapęs milijonieriumi.
Tėvelis buvo labai nagingas. Pats iš senų detalių pasidarė traktoriuką, paskui ir antrą, su hidrauliniu mechanizmu, sode ardavo žemę. Kaip buvęs tremtinys, dėl šitų traktorių vėliau buvo tąsomas saugumo. O smalsus išliko iki pat senatvės. Sulaukęs aštuoniasdešimties mokėsi italų kalbos, kad galėtų susikalbėti su žentu. Mano profesinė sėkmė tėvams teikė didelį džiaugsmą ir pasididžiavimo jausmą.
Kaip pasukote muzikos keliu? Ne vieną vaiką tėvai verčia lankyti muzikos mokyklą, groti, bet kitiems noras muzikuoti taip ir neateina?
Pati vaikystėje užsinorėjau šuns ir pianino. Tik pianinas greitai atsibodo ir tapo našta. Vis dėlto fortepijono specialybės mokiausi 17 metų – kol gavau diplomą tuometinėje Konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Tėvai nevertė, pati atkakliai ėjau pianistės keliu, nes man nepatinka vidurkelyje mesti pradėtą reikalą. Bet po fortepijono studijų, įkvėpta Marios Callas bei kitų praeities ir to meto pasaulinio garso dainininkių, pradėjau studijuoti solinį dainavimą. Nuo nulio. Tiesa, man buvo lengviau – juk nereikėjo lankyti kitų bendrų disciplinų, todėl tuo pačiu metu dirbau Fortepijono katedros laborante, kitaip tariant – sekretore.
Kada ėmė skleistis jūsų, kaip vokalistės, talentas? Ar lengvai pildėsi svajonės?
Mano gabumai skleidėsi pamažu. Dar studijuodama Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Kauno Juozo Gruodžio konservatorija) fortepijoną atradau Callas. Jos įkvėpta, pusbalsiu dainuodavau draugėms pianistėms įvairias arijas, kai jos mokydavosi akompanimentus. Negaliu sakyti, jog tas „zyzimas“ man vėliau padėjo atrasti tikrą balsą, greičiau – atvirkščiai. Studijuodama dainavimą Vilniuje nebuvau itin vertinama, nes neturėjau akivaizdžiai didelio ar įspūdingo balso. Kantriai krapščiausi savo balse, kad jis taptų techniškai nors kažkuo panašus į didžiųjų dainininkių.
Jų įrašų ištisomis dienomis klausydavausi viešojoje bibliotekoje ir Konservatorijos fonotekoje. Ten atradau tikrus lobius: tokių dainininkų kaip Miguelis Fleta, Enrico Caruso, Claudia Muzio, Rosa Ponselle ir mūsų dienų operos žvaigždžių įrašus – su kai kuriais jų vėliau susitikau, dainavau kartu. Sovietmečiu išvykti mokytis į užsienį neturėjau vilčių, kaip ir pakliūti į teatrus, apie kuriuos skaičiau buvusio „Metropolitan“ operos direktoriaus Rudolpho Bingo knygoje „5000 vakarų operoje“. Net kaip žiūrovei, juo labiau – juose dainuoti. Bet svajodavau ir sapnuodavau, kad važiuoju į Paryžių ar Niujorką, kad dainuoju su Luciano Pavarotti, Fedora Barbieri ir kitais.
Tuo tarpu padedama profesorės Vlados Mikštaitės bandžiau rasti galimybę mūsų Operos ir baleto teatre atlikti Adaldžizos partiją Vincenzo Bellini operoje „Norma“. Sudainuoti Vilniaus operos scenoje atrodė tuometinių galimybių viršūnė. Man ir sakė: ką tu čia kalbi apie norą dainuoti kaip Renata Tebaldi, žiūrėk, kad padarytum karjerą mūsų teatre! Vis dėlto galiu duoti patarimą jauniems dainininkams: turėkite didelių svajonių! Niujorko „Metropolitan Opera“, Milano „La Scala“, Madrido, Paryžiaus, Berlyno operos teatrai vėliau tapo mano nuolatinių gastrolių „namais“.
Kaip sakoma, kai pataikai į savo vėžes, nebelieka sunkumų – viskas eina tarsi savaime. Aišku, dėjau daug pastangų, kad įsisavinčiau profesinius įgūdžius, buvau sau negailestinga ir reikli. Vėliau, porą metų pasimokiusi Miunchene, pradėjau dainuoti perklausose ir nė kiek nenusimindavau, jei koks vidutinio lygio teatras nepasiūlydavo kontrakto. Galvodavau: atsiras kas nors geresnio. Taip ir nutiko. Po sėkmingų perklausų Bairoito festivaliui pas Jamesą Levine’ą ir „La Scala“ vyriausiąjį dirigentą Riccardo Muti karjera pradėjo kilti tarsi savaime ir su dideliu pagreičiu.
Kodėl rinkotės namus Miunchene? Ar nesiruošiate persikelti ten, kur daugiau saulės, jūrų gėrybių, šviežio maisto, įdegusių žmonių? Pavyzdžiui, į Italiją, kur mėgstate vasaroti savo namelyje prie jūros su vyru Alfredo?
Miunchene įstojau į Muzikos akademijos meistriškumo klasę ir paraleliai tuos dvejus metus buvau Miuncheno nacionalinės operos Operos studijos nare. Taip ir pasilikau gyventi. Mano nuomone, tai fantastiškas miestas! Į Italiją ir taip ganėtinai dažnai važiuojame pas vyro tėvus, ten galime pasidžiaugti nuostabia jūra. Bavarai sako, kad Miunchenas yra šiauriausias Italijos miestas. Saulės jame irgi netrūksta, nors, dėkui Dievui, nėra pernelyg karšta vasarą, pilna šviežio maisto, puiki infrastruktūra ir nepaprastai aukšta gyvenimo kokybė. Čia – mano antroji tėvynė, kurią palikti būtų labai skausminga. Nors galbūt ateityje dažniau būsim ir Italijoje.
Viena iš karjeros viršūnių vadinate Ifigenijos vaidmenį maestro Riccardo Muti diriguojamoje operoje „Ifigenija Aulidėje“, kuria 2002 metais atidarytas „La Scala“ teatro sezonas. Ten susipažinote ir su savo būsimu vyru. Kaip jam pavyko prisibelsti į megažvaigždės širdį?
Milane turėjome bendrų pažįstamų, man tai buvo tam tikras padrąsinimas. Bendros repeticijos, kava per pertraukas – nieko ypatingo jam ir nereikėjo daryti. Neslėpsiu: jau pirmas žvilgsnis parodė, kad mūsų laukia bendra ateitis, – tuo, aišku, ne iš karto norėjosi patikėti. Galvojau, jog tai tik mano fantazijos. Bet rimtus ketinimus Alfredo išreiškė gana greitai. Prisipažino, kad ir jis jautėsi, tarsi būtų sutikęs kažką iš savo šeimos. Ir kad aš panaši į vieną jo tetą jaunystėje.
Kada supratote, kad Alfredo jausmai – nuoširdūs? Ar jūsų negąsdino keturiolikos metų skirtumas?
Mane sužavėjo jo nuoširdumas, kūrybingumas, darbštumas. Jausmų ilgą laiką nepavyks suvaidinti, o jei nesi akla ir kurčia, gali greitai susivokti, kas tikra ir kas – ne. Tada nesijautė metų skirtumo, nors kartais apie jį pagalvodavau. Bet nei man, nei jam nekėlė problemų. Aš tik dabar iš dalies imu jausti savo amžių fizine prasme, o Alfredo – pačiame jėgų žydėjime. Tačiau mums metų skaičiai iki šiol neturi reikšmės.
Kaip išsitenka du galingi talentai po vienu stogu? Ar daug jūsų šeimoje viršūnių ir nuokalnių?
Savo gyvenimą kuriame pagal bendrą projektą, bendromis pastangomis, bendrais sprendimais – kaip kitaip galėtų būti? Namuose esame ne artistai, o du subrendę žmonės. Nemanau, kad būtų gerai, jei šeimyninis gyvenimas visada išliktų ramus lyg stovintis vanduo. Svarbu keistis nuomonėmis, kartais ir pasiginčyti, taip, kaip to reikia santykių vystymuisi. Bet negaliu sakyti, kad svyruojame tarp viršūnių ir nuokalnių, – mūsų bendras gyvenimas teka gražiai banguodamas.
Jau pirmas žvilgsnis parodė, kad mūsų laukia bendra ateitis, – tuo, aišku, ne iš karto norėjosi patikėti.
Viename interviu sakėte: „Po trisdešimties karjeros metų esu labai patenkinta dainuodama ne tokias sudėtingas, trumpas, bet svarbias partijas ir dalyvaudama įdomiuose pastatymuose.“ Ar stengiatės lėtinti tempą?
Būtent – esu patenkinta tuo, ką dabar dainuoju. Ir pati sprendžiu, ko noriu, o ko nenoriu imtis. Dažnai atsisakau sudėtingų partijų, kurios keltų fizinį, protinį ar emocinį stresą. Vis rečiau vykstu į tolimas keliones. Man patinka turėti laiko sau, nes anksčiau pernelyg ilgai nebūdavau namuose, neturėdavau kada net prisėsti terasoje. Aišku, ir dabar atsitinka taip, kad tenka derinti porą pastatymų vienu metu. Bet partijos mažesnės, todėl dažniausiai pavyksta. Agentas žino mano prioritetus ir pagal juos orientuojasi.
Niekada nesigailėjote, kad visas jėgas skyrėte profesijai, o ne šeimos moters gyvenimui? Nesijaučiate kai ką paaukojusi menui?
Specialiai jėgų niekam neskyriau, net profesijos aukštumoms pasiekti. Visada buvau patenkinta savo darbu ir karjera, niekada nenorėjau nieko kito. Esu išties laiminga dėl to, kaip susiklostė gyvenimas. Matyt, ne man skirta vaikus auginti. Keliu kepurę prieš koleges, kurios sklandžiai derina ir šeimą, ir karjerą. Bet „aukoti menui“ man skamba prastai ir sureikšmintai. Aukoti – vadinasi, kažko prievarta atsisakyti arba rinktis iš kelių dalykų, tai susiję su kančia. O aš nemėgstu nei kančių, nei dramų – jų man užtenka scenoje. Pasibaigia spektaklis – ir kančių lyg nebūta.
Ar gyvenimas Lietuvoje jus kaip nors paruošė tolesniems karjeros ir asmeniniams iššūkiams? Ką gavote jūs, ko neturi kolegos Vokietijoje, Italijoje, Amerikoje ar kitose šalyse?
Sovietmečio nepriteklius išties užgrūdino – galiu ir moku pasitenkinti paprastais dalykais. Vaikystėje ir jaunystėje man nieko netrūko, nors neturėjau firminių džinsų ar kitokių rūbų – kartais pati kai ką pasisiūdavau. Įgijau ištvermės ir užsispyrimo siekti rezultatų. Net persikėlusi į Vokietiją nejaučiau nepritekliaus, juo labiau kai įsibėgėjo karjera. Matyt, gimiau po laiminga žvaigžde. Kažkada asmeninis horoskopas rodė tris šviesulius, nukreiptus į mane, astrologė sakė, jog man skirta stovėti scenoje. Gimiau ten, kur ir turėjau gimti, kad atsiskleistų mano potencialas.
Esu dėkinga už tą muzikinį išsilavinimą, kokį gavau Lietuvoje, – jis suteikia stiprų užnugarį. Nors tie septyniolika kančios prie fortepijono klaviatūros metų nepadarė iš manęs rimtos pianistės, iki šiol scenoje padeda jaustis užtikrintai. Jei lyginčiau save su kolegomis iš kitų šalių, aišku, jog amerikiečiai augo turėdami visai kitokias galimybes, apsupti jiems savaime suprantamų dalykų, kokių niekada neturėjau. Pavyzdžiui, iki šiol vis dar mokausi gaminti maistą, o italams tai, galima sakyti, įgimta. Kiekviena šalis turi savų privalumų. Esu laiminga būdama mūsų mažos, bet stiprios tautos dalis.
Kai svečiuojatės Italijoje, jus vaišina anyta. Anksčiau jūsų tėvai gausybe patiekalų stebindavo Alfredo. O kas jūsų pačių namuose yra virtuvės šefas?
Taip, anyta Giovanna mane išties lepina įvairiu maistu, pamažu perimu iš jos patirtį. Alfredo, pripratusį prie itališkos virtuvės, sunku nustebinti lietuviška, nors jam patinka baravykų sriuba, kepsniai, kartais silkių užkandžiai. O aš, būdama Lietuvoje, turiu prisivalgyti tipiškų lietuviškų patiekalų. Kadangi ilgai nemokėjau gaminti ir valgydavau restoranuose, išlavinau gurmanišką skonį. Man bet kas netinka. Aišku, mūsų virtuvės šefas iki šiol būdavo Alfredo, aš – tik padėjėja, bet pastaruoju metu ėmiau gaminti ir vyras žeria komplimentus. Kepu net duoną! Vis dėlto draugus mieliau kviečiamės į restoraną, nes daugiau nei du žmonės prie stalo man pernelyg didelė atsakomybė ir didelis stresas.
Kas šiuo metu jums teikia daugiausia džiaugsmo, o kas – laimės ir ramybės jausmą?
Didžiausias džiaugsmas – savo namuose Miunchene su Alfredo užsiimti pačiais paprasčiausiais darbais. Išgerti arbatos ar džino su toniku sodo terasoje, paskaityti knygą, visada gera pailsėti prie jūros Apulijoje. Be abejo, neįmanoma išlikti ramiems, kai šalimais Europoje vyksta toks baisus karas, o ukrainiečiai patiria neįsivaizduojamas kančias, – nuolat seku padėtį.
Ar vis dar dainuojate duše? Atskleiskite paslaptį, kodėl tokioje vietoje daugelis žmonių išbando savo vokalines galimybes? Ir kaip suprasti, kad tu gali dainuoti ne tik vonios kambaryje?
Dainuoti duše yra labai smagu. Ten, jei noriu, pasitikrinu balsą, pakartoju muzikinius fragmentus. Ten nereikia nieko „spausti“, kad balsas skambėtų, todėl dažnai ir įvyksta atradimų. Nežinau, ar taip būna ir kitiems dainininkams. O norint suprasti, ar dainavimas gali tapti tavo profesija, reikia išeiti iš dušo ir pradėti rimtai mokytis. Duše mes patys sau publika; scenoje iki jos yra 10–15 metrų, o šalia – šimto žmonių orkestro jėga!
+10