Šią vasarą po ilgo laiko vėl koncertavote festivalyje „Midsummer Vilnius“. Tik ar nėra taip, kad po truputį tolstate nuo Lietuvos?
Visada jaučiu nostalgiją ir norą sugrįžti, bet mano gyvenimas sukasi Vokietijoje, o darbas – įvairiose šalyse, tenka daug keliauti. Jau nebėra mano tėvelių, sesutės, dukterėčios įsikūrusios užsienyje, todėl ir trauka čia nebe ta. Tiesa, Lietuvoje gyvena teta su šeima, tad susitinkam, kai būnu Vilniuje, jei leidžia repeticijų grafikas.
Kaip dažnai išgirstate tariant lietuvišką jūsų pavardės variantą – Urmanavičiūtė?
Kai kas yra ją išmokęs ir kartais nustebina. Dažniausiai – draugai, su kuriais daugiau bendraujame.
Ar stiprus buvo jūsų ryšys su tėvais, seserimi Dalia, kurią praradote pernelyg anksti?
Sesutė išėjo būdama 46-erių, 2001 metais. Tėvams tai tapo nenumaldomu skausmu. Mamytės netekau 2012-aisiais, tėvelio – 2017-aisiais. Jie labai kentėjo dėl jos ligos ir mirties. Dalytė man buvo brangiausias žmogus pasaulyje.
Po jos netekties net turėjau kai kurių sveikatos sutrikimų, nors tuomet iš dalies jaučiausi laiminga, kad ji išsilaisvino iš savo kančių.