Operos rytojus: apie dainuojančius galva žemyn ir „saldainių dėžutės“ repertuarą
Gegužės 21 d. LNOBT surengtas pirmasis tarptautinis forumas „Opera rytoj: tarp estetinės tradicijos ir aktualiosios raiškos“.
Jame dalyvavo LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas, solistė Viktorija Miškūnaitė, muzikologės Veronika Janatjeva ir Živilė Ramoškaitė, režisieriai Gintaras Varnas ir šiuo metu Wolfgango A. Mozarto „Idomenėją“ Vilniuje statantis Grahamas Vickas (Jungtinė Karalystė). Pokalbį moderavo kultūros žurnalistė Gerūta Griniūtė.
Pusantros valandos trukusio forumo įrašą galima nuosekliai peržiūrėti LNOBT „Facebook“ paskyroje. Čia – tik trumputės forumo prelegentų pasisakymų citatos, galbūt paskatinsiančios tai padaryti.
Živilė Ramoškaitė: Muzikai nebesiginčija, kad žmogaus balsas yra gražiausiai skambantis muzikos instrumentas. Jis tiek individualus, kad pajėgia skirtingai nukreipti tos pačios operos vyksmą. Galime stebėti tobulą šiuolaikinės operos pastatymą, tačiau jei nebus tokio pat tobulo dainavimo – negalėsime jos išgirsti ir tuo pačiu priimti.
O dėl modernizmo... Mano viena kolegė, pamačiusi operos spektaklį Vokietijoje, grįžusi pasakojo: „Įsivaizduoji, solistas ten dainavo pakabintas žemyn galva. Ir sudainavo!..“ Bet ar mums tikrai to reikia? Juk žmogaus balsas tokioje padėtyje neišvengiamai išsikreipia.
Gintaras Varnas: Aš irgi nesu chuliganiškų vokiškų pastatymų gerbėjas ir nemanau, kad, tarkim, „Kaukių baliaus“ pradžioje būtina visą chorą susodinti ant klozetų, nes neįžvelgiu tam prasmės. Bet jei prasmę matyčiau, jei tai būtų reikalinga spektaklio minčiai – tada sutinku nors ir aukštyn kojom...
Veronika Janatjeva: Scenos veikalų pristatymai neretai primena viešųjų ryšių akcijas. Jei operos spektaklį labai gerai iškomunikuosi socialiniais tinklais, sukursi legendą – auditoriją turėsi, tačiau begalinis gyrimasis viešojoje erdvėje ir primygtinis aiškinimas, jog tik opera yra labai gerai, o visa kita – klystkeliai, ilgainiui žmones atstumia. Opera neturėtų primetinėti savų vertybių. Ją siūlyti reikia mokėti kultūringai.
Viktorija Miškūnaitė: Su savo vaikais diskutuoju apie tai, kad jei mokykloje vaikams duodamas privalomos perskaityti literatūros sąrašas, kodėl nėra privalomų išklausyti operų ir baletų sąrašo? Juk išsilavinusiam žmogui tai ne mažiau reikšmingas už literatūrą kultūrinis paveldas.
Jonas Sakalauskas: Absoliuti dauguma jaunuolių paauglystėje nutolsta ne tik nuo operos, bet ir nuo kitų akademinių menų. Kaip juos pritraukti į teatrą, turėtumėm gerai pamąstyti. Repertuaras turėtų plėstis. Tarkim, Johno Adamso opera „Dr. Atomic“ mums galėtų būti labai aktuali, prisimenant netoli Vilniaus statomą atominę elektrinę... Šiuolaikinėje bendruomenėje teatras iš dalies atlieka ankstesnį bažnyčios vaidmenį – tampa vieta, kurioje bendruomenė gali susitikti ir patirti bendrų išgyvenimų.
Graham Vick: Raginant žmogų pirmajai pažinčiai su opera, svarbu parinkti tinkamą repertuarą. Tarkim, aš siūlyčiau pradėti nuo Albano Bergo, Leošo Janáčeko, kai kurių Giuseppe‘s Verdi ar Giacomo Puccini operų, tačiau ne tų, kuriose moteris klykia, jog tuoj iššoks pro langą, kaip „Toskos“ trečiame veiksme... Visgi linkėčiau nevirsti ir „saldainių dėžutės“ teatru, kuriame vienas saldainis su vaisiniu įdaru, kitas – su nuga, o trečias – griliažinis.
Truputis šito, truputis ano, tada visiems įtiksi? Anaiptol. Baisiausias vakaras teatre būna tuomet, kai žiūrovas nesuvokia, kodėl visa tai vyksta, ko tie žmonės čia susirinko ir kas nusprendė, kad jie turi susirinkti. Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad 90 procentų operų, kuriose tenka lankytis, yra būtent tokios. O juk kiekvienas pastatymas turėtų gimti iš tikėjimo ir aistros...