Operos „Saulė ir jūra (Marina)“ autorės: „Mene aiškių sėkmės kriterijų nėra“

Rugilė Barzdžiukaitė ir Lina Lapelytė/ „Žmonių apdovanojimai 2020“/ Gedmanto Kropio/ „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Rugilė Barzdžiukaitė ir Lina Lapelytė/ „Žmonių apdovanojimai 2020“/ Gedmanto Kropio/ „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Laura Kešytė
Šaltinis: Žmonės
2020-01-29 17:52
AA

Operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ autorėms, menininkėms Linai Lapelytei, Rugilei Barzdžiukaitei ir Vaivai Grainytei, šie metai buvo ypatingai sėkmingi. Pelniusios pagrindinį Venecijos bienalės įvertinimą – „Auksinį liūtą“, „Žmonės 2020“ apdovanojimuose jos išrinktos „Metų kultūros žmonėmis“. Ar sėkmė įpareigoja? Kalbamės su Lina ir Rugile.

Apdovanojimai – ar jie įpareigoja?

Lina: Apdovanojimus galima sureikšminti galvojant, kaip dabar reikės išlaikyti tą pačią kartelę. Visgi, nemanau, kad visi geri darbai laimi svarbius apdovanojimus meno srityje. Jeigu sportininkai turi labai aiškius kriterijus, lemiančius pergalę, mene to nėra. Šia prasme, sėkmės lauras nėra svarbesnis už kūrybą, kuri buvo prieš liūtą ir kuri bus po.

Rugilė: Atsakomybė daryti dalykus kokybiškai, atrodo, visais laikais mums rūpėjo. Taip pat rūpi ir nesikartoti, nenaudoti tų pačių schemų. Norisi, jog kiekvienas darbas savaip intriguotų.

Jeigu sportininkai turi labai aiškius kriterijus, lemiančius pergalę, mene to nėra.

Rugilė Barzdžiukaitė ir Lina Lapelytė/ „Žmonių apdovanojimai 2020“/ Pauliaus Peleckio/ „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Ekologijos tema šiandien aktuali kaip niekad. Galima teigti, jog buvote laiku ir vietoje?

Lina: Apie kūrinį pradėjome galvoti ir kalbėti dar 2014-ais metais. Tada dar nebuvo žinoma Greta Thunberg, nebuvo ir tiek garsių diskusijų apie klimato kaitą, kokios vyksta šiandien. Kita vertus, klimato problemos neatsirado šiais metais, o ir menininkai apie tai kalba jau ne vienerius metus. Tiesa, kūrinys nėra vien tik apie klimato kaitą. Jame yra daug daugiau paralelinių sluoksnių.

Rugilė: Manau, kad suveikė ir tai, jog klimato kaita – tamsi ir grėsminga tema, bet mes ją įvilkome į skaisčią ir linksmą formą. Turbūt, tas kontrastas, paradoksas irgi prisidėjo prie kūrinio sėkmės.

Klimato kaita – tamsi ir grėsminga tema, bet mes ją įvilkome į skaisčią ir linksmą formą.

Menininkės Rugilė Barzdžiuskaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė Venecijos meno bienalėje pelnė „Auksinį Liūtą“/Andrėjaus Vasilenko nuotr.

Jūsų opera žiūrovą veikia tiesiogiai. Nereikia skaityti paaiškinančio teksto, norint suprasti, apie ką šis darbas. Jums kūryboje svarbus paprastumas?

Rugilė: Iš universiteto paskaitų man labai įsiminė filosofo Arvydo Šliogerio mintis, jog tai, ką apskritai galima pasakyti, tą galima pasakyti aiškiai. Man atrodo, ir meno formate tas galioja. Jeigu turi idėją, ji turi taip skambėti, kad nereiktų papildomo, ją paaiškinančio teksto.

Minėjote ir paralelines temas, kurias vystėte savo performanse. Papasakokite apie jas.

Lina: Viena iš temų – perteklinis vartojimas, kuris yra neatsiejamas nuo klimato kaitos. Apie tai, beje, kalbėjome jau savo pirmojoje operoje „Geros dienos!“. Joje vaizdavome portretą kasininkės, kuri visą dieną parduoda, o po darbo pati eina pirkti. „Saulė ir jūra“ – tarsi antroji siužeto dalis. Tik šis kūrinys – apie nekaltą vartotojiškumą. Vartotojus, kuriais mes visi esame. Net ir mes pačios, kurdamos šį kūrinį.

Jeigu turi idėją, ji turi taip skambėti, kad nereiktų papildomo, ją paaiškinančio teksto.

Opera-performansas „Saulė ir jūra“/Martyno Norvaišos nuotr.

Dar vienas posluoksnis – kūnų politika. Kūrinyje bandėme integruoti įvairių amžių žmones, ir ne tik žmones – yra iš šunų (juokiasi). Taip pat ir nuovargis yra tarsi atskira tema. Tas perteklinis savęs eikvojimas, skubėjimas. Apie tai metaforiškai ir dainuojama operoje skambėjusioje „Darboholiko arijoje“ – apie žmogų, kuris labai daug visko daro, sekindamas ir save, ir planetą.

Ir dar svarbi yra bendrystės tema. Tai, kad ne konkurencijos, o bendradarbiavimo principas yra esminis bet kokio darbo kūrime.

Rugile: Dar viena tema – tikras gyvenimas. Nors kūrinys yra sukonstruotas fiktyviai, tačiau jį kurdami įkvėpimo sėmėmės iš gyvenimo. Be to, daug kas, kas vyko operos metu, buvo gyva ir nesuplanuota. Apibrėžtose aplinkybėse žmonės veikė tai, ką patys norėtų veikti pliaže. Daugybėje sluoksnių fikcija persipynė su dokumentika.

Daug kas, kas vyko operos metu, buvo gyva ir nesuplanuota.

Ar operos metu įvyko kas nors netikėto, kas ir jus pačias nustebino?

Lina: O taip, pamatėme tikrai daug nesurežisuotų scenarijų (juokiasi). Tarkime, kai operoje dalyvauja vaikai arba šunys, jie yra patys natūraliausi veikėjai. Be to, savanoriai, kurie, nors ir turėjo tam tikras instrukcijas, veikė tai, ką jie patys veiktų paplūdimyje.

Aštuonių valandų trukmės operoje ko ne kasdien įvyksta ne viena mini-gyvenimo drama. Tai ašarų būna, tai šuo kažką išgąsdina. Tarsi realiame gyvenime. Čia gali jausti net ir dainininkų, daug laiko praleidusių scenoje, nuovargį. Ir tai tik pliusas kūriniui, kuriame norėjome atskleisti tai, kas  žmogiška.

Rugile: Tai paplūdimys, kuriame daugiausiai laiko poilsiautojai praleidžia gulėdami, tad ne tik nuovargio, bet ir maksimalaus atsipalaidavimo scenarijus tampa visai realus.

Tarkime, viena dainininkė užmigo prieš savo solo partiją. O kitą kartą keli savanoriai atėjo su nudistinėmis intencijomis. Kostiumų asistentams teko atkakliai įtikinėti, kad bus geriau, jei visgi jie kažką apsivilks. Apskritai, dėl to ir nebuvo nuobodu visą pusmetį prižiūrėti šį kūrinį, nes jis nuolat mus pačias stebino. Vieną valandą štilius, kitą – jau smėlio audra.