Operos solistas Giancarlo Monsalve: „Visiems sakau: tikėkit ir siekit!“

Kur šiandien jūsų namai?

Namai, kur pastaruoju metu praleidžiu draugiausia laiko – Vokietijoje, netoli Hamburgo. Čia nuostabi gamta, ežerai. Tai labai padeda atsigauti, kai daug laiko praleidi dideliuose miestuose, sostinėse, lėktuvuose. Turime didelį sodą, rytais nubundame su paukščių giesmėmis – tikrai puiki vieta atsikvėpti po sunkių darbų.

Iki Hamburgo, didelio miesto, vos valanda kelio. Taigi, ten – mano namai fizine prasme, o dvasine prasme namai visada bus ten, kur mano žmona ir vaikai. Jei, pavyzdžiui, visa šeima kuriam laikui atvyktume į Lietuvą, ji taptų mano širdies namais.

Esate savo gimtojo Čilės Valparaiso miesto UNESCO pasaulio paveldo kultūros ambasadorius. Kokios tai pareigos?

Mano miestas man suteikė šią garbę ir labai gražų ją liudijantį sidabro medalį. Už tai, kad kur bekeliaučiau ir dirbčiau, visur sakau, kad esu iš nuostabaus UNESCO saugomo Valparaiso. Noriu daryti dėl gimtinės kur kas daugiau, todėl įsteigiau savo vardo fondą. Tikiu, kad naudodamasis savo garbingomis pareigomis ir fondu nuveiksiu miesto labui nemažai.

Kuo užsiima Giancarlo Monsalve fondas? Kodėl jums rūpėjo tokį įsteigti?

Tai remti kultūrą skirtas fondas, įkurtas grupės žmonių. Turime nemažai idėjų ir planų. Žinoma, man nėra paprasta dalyvauti jo veikloje, nes nesu ten, aš dabar daugiausia – Europoje arba kelionėse. Bet, kiek išeina, stengiuosi prisidėti. Dabar, pavyzdžiui, Valparaiso Kultūros parke planuojame didžiulį įvykį – operos „Pajacai“ pastatymą, kurį surengti, labai tikiuosi, padės mano miela Dalia Ibelhauptaitė. Finansinės paramos turėtume gauti iš valstybės ir mano vardo fondo, privačių rėmėjų, nes projektas milžiniškas ir brangus.

Taip pat norėčiau steigti menų akademiją, stipendijas talentingiems jauniems menininkams. Kai kurie net patys nesuvokia, kokį lobį – savo talentą – turi. Noriu suteikti jiems bent mažą galimybę atsiskleisti ir atsidurti pasauliniame galimybių vandenyne. Tiesiog greitai tą padaryti sunku, nes nesu Čilėje. Žinoma, pasitikiu savo komanda, bet norėčiau tiesiogiai dalyvauti daugiau.

Papasakokite apie savo šeimą. Joje yra daugiau dainininkų ar dailininkų?

Mano tėvai – menininkai iš prigimties, tiesiog jų svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Tėtis mokėsi menų mokykloje, manau, talento būtų pakakę tapti garsiu dailininku, bet mokslus turėjo mesti ir eiti dirbti – žinote, tais laikais Čilėje galimybės siekti tikslų buvo ne tokios, kaip dabar. Jis tapo labai geru stilistu – kostiumų, šukuosenų dizaineriu. Dabar mano šalyje viskas paprasčiau, kaip ir visame pasaulyje. Mama mokėsi baleto. Bet… gimiau aš! Mano sesuo rašė poeziją, įstojo į garsią mokyklą, tapo jauniausia jos nare. Dabar ji daro kitus dalykus, bet širdyje liko poetė, taip pat – mėgsta piešti. Puikiai piešė ir mama – čia, matyt, šeimos bruožas. Beje, mamos balsas – nuostabus. Ji tikrai galėjo tapti dainininke, bet nepatikėjo, kad gali padaryti tokią karjerą. Todėl visiems sakau: tikėkit ir siekit!

Mano uošvis mokėsi groti trimitu ir pianinu, bet dabar yra nuostabus medicinos įrangos meistras Vokietijoje. Jam, puikiam inžinieriui, atveža sudėtingiausius įtaisus iš visos šalies. Uošvė buvo choreografė ir šokių mokytoja, bet karjerą metė, kai gimė duktė – mūsų su žmona istorijos šia prasme labai panašios. Mano būsima žmona Anna-Madeleine šoko Liubeko teatre, kur aš atvažiavau dainuoti „Karmen“. Susitikome, susituokėme… Dabar ji – scenaristė, gal kada sukurs scenarijų garsiam filmui, bet kol kas jos didžiausias darbas – auginti mūsų vaikus. Ji labai jauna, tik dvidešimt penkerių. Paauginusi mažuosius dar spės padaryti karjerą. Kalbėjau su Dalios vyru Dexteriu Fletcheriu. Jis, patyręs aktorius ir režisierius, o ir šiaip nuostabus žmogus, pažadėjo perskaityti jos rašomo trilerio scenarijų. Kas žino, kaip viskas baigsis. Mano galva, jos darbas – puikus. Galvodami apie būsimus jos darbus ir nutarėme vaikus gimdyti dabar. Beje, jie nuostabūs. Mano mažoji mergytė Juliette puikiai piešia. Neseniai sukūrė savo senelio portretą. Ten vos kelios linijos, bet, man atrodo, panašu į jį. Gal aš tiesiog pamišęs mylintis tėtis?.. Massimo – mūsų angelas didelėmis mėlynomis akimis. Dieve, kaip tuos vaikus aš myliu!

Kokia jūsų mėgstamiausia knyga, filmas?

Dabar prajuokinsiu! Tai – „The art of singing“ („Dainavimo menas“), parašyta Luisa’os Tetrazzini ir Enrico Caruso. O filmai... Jų begalė. Pradedant Dexterio Fletcherio „Ereliu Edžiu“ iki daugybės kitų.

Esate vienišius ar kompanijos siela?

Kai tapau operos solistu, bendrauti ėmiau mažiau, nes laiko yra taip mažai, išmokti turiu tiek daug. Mano prioritetas – šeima, tada – darbas, o kitkam – laiko likučiai. Nors, pavyzdžiui, dabar planuojame su šeima vykti į Kanadą, ten po mano darbų liksime dar porai savaičių, pasibūsime, pakeliausime visi keturi drauge. Paskui – Meksika, žinoma, Čilė, kur aplankysiu šeimą. Keliaudamas po Europą stengiuosi tiesiog atlikti savo darbą. Naujų draugų specialiai neieškau. Bet su draugais nutinka kaip su meile – jie atsiranda patys, neprišaukti, neieškoti.

Ir kokį jūsų De Grijė išvysime Vilniuje?

Jis man patinka. Jis man įdomus! Puccini paėmė dalį istorijos, sukurtos prancūzų rašytojo Antoine’o François Prévost, – „Riterio de Grijė ir Manon Lesko istorija“ („L’histoire du Chevalier des Grieux et de Manon Lescaut“), išspausdintos 1731 metais ir iš karto uždraustos. Puccini šia istorija susidomėjo daugiau nei po šimtmečio, bet pasakojimas apie vertybes, pasirinkimus skambėjo šiuolaikiškai ir įdomiai visais laikais.

Man patiko įsigilinti į šį personažą, kaip ir visus kitus, kuriuos perteikiu scenoje. De Grijė kilęs iš labai turtingos šeimos, bet ryžosi atsisakyti visko ir iškeliauti su Manon. Kai jie pasiekė Ameriką, nebebuvo tikras jos ištikimybe. Ne veltui Manon, tikrai ne tokios turtingos, tėtis norėjo išsiųsti dukrą į vienuolyną – ji labai mėgo prabangų gyvenimą, viską, kas gražu ir prašmatnu, todėl šis stengėsi ją apsaugoti nuo pagundų. Puccini nepanaudojo visos istorijos, ją iškarpė savaip. Kai kurios istorijos vietos, tęsiniai būtų labai įdomūs ir papildytų pasakojimą.