Vos kelioms dienoms grįžusį į Vilnių operos solistą pagauti tikrai nelengva. Jo viešnagės namuose paprastai trumpos ir skirtos tik šeimai arba Lietuvoje suplanuotiems spektakliams. Toliau – Hanoveris, Antverpenas, Malmė, Berlynas, Praha, Ciurichas, Miunchenas... „Čia mano darbų grafikas tik iki liepos mėnesio, – prasitaria. – Neretai pagalvoju: gerai būtų tiek daug jau nesimakaluoti po pasaulį. Vien šį mėnesį skridau kokia dešimt ar daugiau kartų. Gal reikėjo rinktis piloto, o ne operos solisto specialybę? Aš jau vien iš variklio garso galiu atskirti, koks lėktuvo modelis... Taip gyvenant nuovargis – neišvengiamas, tačiau tai natūralu. Būna, pabundi ir galvoji: „Ir vėl vakare spektaklis, o jėgų visai nėra...“ Bet keliesi ir darai tai, ką turi daryti. Privalai kopti į savo Everestą, į savo kalną.“
Kai esate tiek pasiekęs, kas dabar yra jūsų Everestas?
Kostas: Seniai nebeturiu siekių užlipti į kokią nors pasaulio sceną ar suvaidinti kokį svajonių vaidmenį. Anksčiau galvojau, kad labai didelis pasiekimas ir garbė dainuoti Kovent Gardeno operos teatre Londone, Amerikos „Metropolitan“ operoje arba Santa Fė operos festivalyje. Gavęs tokių pasiūlymų be galo džiaugdavausi: atrodė, tai – jau viršūnė! Beje, kartais tos viršūnės būdavo gerokai per anksti: patekdavau dar ankstyvame karjeros laikotarpyje, nors daug daugiau prasmės būtų ten dainuoti brandesnio amžiaus. Dabar man svarbiausia – įdomūs darbai ir galimybė dirbti su įdomiais žmonėmis.